Meninė intelektualinė kūryba egzilyje

LTMeninė intelektualinė kūryba – vienas iš svarbiausių egzilio intelektualinės istorijos savastį charakterizuojančių aspektų. Tai bendražmogiškos kultūros dalis, išeivijos moralinių nuotaikų, jausenų ir vertybių substratas. Karo metų išeivija jautė pareigą išsaugoti atsineštųjų vertybių gyvybingumą Kūryba buvo bene geriausia terpė reflektuoti savos kultūros metmenis ir iš turimų fragmentų kurti įsivaizduojamos būties kontūrus. Kūrybos samprata egzilyje buvo skirtingai apibrėžiama liberaliojo ir katalikiškojo sparno išeivijos, nors vieningai buvo pripažįstama, jog tai geriausia priemonė siekti tautos išlaisvinimo. Būtent kultūrinio produkto kūrimas buvo svarbiausias išeivijos uždavinys. Visgi išeivijos liberalai (V. Kavolis) formulavo universalesnę intelektualinės kūrybos sampratą, kaip kūrybos dėl kūrybos principo įgyvendinimą, neapsiribojant tik kūrybinės potencijos eksportu į Lietuvą. Išeivijos kūryba turėjo atsiverti Vakarų pasaulio kultūrinei tradicijai bei absorbuoti aplinkos įtakas. Kūrybos negalima talpinti į kultūrinio ghetto rėmus, kas buvo katalikiškojo išeivijos sparno pagrindinis kūrybos sampratos aspektas (J. Girnius, J. Eretas). Santykyje su intelektualinės kūrybos sąvoka, egzilio kūrėjas taip pat buvo įtakojamas jam bandomos primesti bendruomeninės atsakomybės. Katalikiškoji išeivijos dalis formavo savotišką kūrėjo, kaip „tautos pranašo”, tipą; liberalai skatino „kūrybinio atsinaujinimo” procesą, suteikdami kūrėjui galimybę tapti kosmopolitišku intelektualu, atvirai reflektuojančiu tiek savo santykį su bendruomene, tiek su pasauline kultūrine tradicija. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Išeivija; Kūrėjo psichologija; Menininkai ir visuomenė; Exile; Artist's psychology; Artist and society.

ENArtistic intellectual works constitute one of the most important features characterizing the essence of intellectual history of the exile. These works form a substratum of moral sentiments, feelings, and values shared by the exiled. The exiles of the war years felt an obligation to preserve the vitality of transplanted values. Art and writing constituted the best medium for reflection on dimensions of one’s own culture and for creating outlines of existence out of fragments at hand. The concept of creation in exile was defined differently by the exiles of the liberal and the Catholic wings, even though, there was uniform consensus on that it formed the best hope of breaking the oppression of the native land. Still, the exiled liberals (V. Kavolis) formulated a more universal concept of intellectual pursuit as implementation of the art for the sake of art principle. Creative projects of the exiled artists had to open up to cultural tradition of the Western world and absorb its influences. Creative process cannot be contained within the framework of a cultural ghetto, which is how the Catholic wing of the exile saw the main feature of creative pursuits (J. Girnius, J. Eretas). In defining the concept of intellectual creative work, exile artists and writers were often influenced by attempts to impose communal responsibilities on them. The Catholic part of the exile was engaged in shaping a certain type of a creative individual, a “national prophet”; meanwhile, the liberals encouraged a process of “creative renewal” by giving creative individuals a chance to become cosmopolitan intellectuals, openly reflecting their relations to the community and to global cultural tradition.