Lietuvos teisinės kultūros ištakos
LTKiekvienai visuomenei būtina teisė, t. y. juridiškai reali tvarka. Valstybės priešaušryje jai kuriantis, jos reikėjo tiek pat, kiek ir kitose epochose. Teisė egzistavo dar iki tol, kol žmogus suvokė turįs galių ją kurti arba keisti. Jos atsiradimą lėmė prekių ir paslaugų mainų plėtojimasis, pirmykštės ekonomikos vystymasis, skatinęs ir teisinio reguliavimo poreikį. Teisės formavimosi ir raidos kelias nebuvo spontaniškas. Tai buvo ilgas, sudėtingas procesas. Lietuvos visuomenės teisinė kultūra, būdama Vakarų civilizacijos dalimi, formavosi ir plėtojosi Vakarų teisės erdvėje. Kita vertus, nekrikščioniškoji Lietuva buvo į Vakarus orientuota, bet nei Rytams, nei Vakarams nepriklausanti atskira civilizacija. Lietuvos teisė turėjo ir turi savo istoriją, nulemtą valstybingumo tradicijos, sąsajų su kaimynais, visuomenės gyvenimo būdo, tautinio charakterio ir istorinės patirties. Apie ankstyviausiąją Lietuvos teisę žinių yra nedaug, ji mažai tyrinėta. Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, seniausias nerašytinis teisės šaltinis formaliu požiūriu buvo bendroji žmonių sąmonė, įpročiai, papročiai, suponuoti tradicijų, religijos ir kultūros, to meto suvoktos vertybių sistemos. Didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo metų dokumentai – laiškai, pasiuntinių pranešimai, teisės aktai, sutartys, netiesiogiai teikia žinių apie tokių teisinių santykių sferą. Visos žmogaus veiklos formos visuomenėje buvo pavaldžios papročiams, kuriems nusižengti buvo draudžiama, o nusižengę – smerkiami. Papročiai apėmė visas gyvenimo sritis, „programavo“ gyvenimą kiekvieno kolektyvo nario, privalančio sekti dievais, protėviais, vyresniaisiais. Paprotys buvo tai, su kuo visi sutiko ir ką laisva valia gerbė, nes jis buvo ne tik privalomas, geras, bet ir teisingas.Paprotyje įtvirtinto elgesio socialinis reikšmingumas ir veiksmingumas vėliau suformavo būtinybę užtikrinti tokios elgesio taisyklės įgyvendinimą ne tik visuomenės, bet ir valstybės priemonėmis. Visuotinis pritarimas papročiui reiškė, kad visuomenė ar valstybė jį tyliai sankcionavo ir jis įgijo visuotinai privalomų elgesio taisyklių reikšmę. Galiausiai paprotys transformavosi į teisinius papročius ir paprotinę teisę, kurių elgesio normos buvo traktuojamos kaip elgesio reguliatorius. Iki rašytinės teisės atsiradimo paprotinė teisė Lietuvoje buvo vyraujantis pozityviosios teisės šaltinis. Ji vystėsi individualios nuosavybės pagrindu. Tokiomis aplinkybėmis asmuo ryškėjo kaip teisinis subjektas. Kol visuomeniniai santykiai buvo nesudėtingi, papročių teisės visiškai pakako. Lietuvoje visi teisiniai veiksmai buvo atliekami žodžiu, paprotinės teisės normų vykdymas išreiškiamas veiksmais. Sudarius sutartį, būdavo susitariama dėl vienokio ar kitokio dienų skaičiaus. Ir tai darydavo kasdien iki tos dienos, kada reikėdavo tesėti susitarimą. Vienoks ar kitoks kunigaikščio susitarimas su kitu kunigaikščiu tebuvo reiškiamas žodžiu ir sutvirtinamas priesaika kuopos, susirinkusių žmonių akivaizdoje. Pamažu papročiai nepastebimai keitėsi, taikėsi prie naujų poreikių. Kaip ir anksčiau, buvo tikima papročio „žila senove“. Tačiau paprotinę teisę buvo galima keisti. Kiekvieną kartą, kai reikėdavo pasiremti papročiu, jis būdavo aiškinamas nesąmoningai apeliuojant ne tik į atmintį, bet ir turint galvoje aktualius poreikius, šalių interesus. Remtasi atmintyje išlaikytais elgesio pavyzdžiais, papročius išmanančių žmonių aiškinimais, moraline sąmone.Teisiniai papročiai ir paprotinė teisė savo darnumu, nedviprasmiškumu ir baigtinumu buvo vidurinių amžių teisės kūrybos veiksnys, priemonė, teikianti galimybę įvairiems visuomenės sluoksniams ir grupėms kurti teisę ir ją aiškinti. [Iš straipsnio, p. 61-62]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Respublikos Konstitucija; Teisė; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Konstitucinės teisės šaltiniai; Mindaugas Maksimaitis; Istoriniai aspektai; Constitution of the Republic of Lithuania; Law; Sources of Constitutional Law; Mindaugas Maksimaitis; Historical aspects.
