Apie teisės pažinimą
LTDidėjantis teisės mokslo atvirumas kaimyninėms disciplinoms – ypatingai ekonomikai, sociologijai ir istorijai, darosi vis labiau stebinantis, bet neišvengiamas modernios teisės reiškinys. Pasaulyje vykstantys teisė ir ekonomika, teisė ir visuomenė judėjimai skatino teisės mokslo tarpdiscipliniškumą ir tuo griovė tradicinį teisės formalizmo kurtą izoliaciją. Tai keitė požiūrį ir į teisės pirminę funkciją – nuo konfliktų sprendimo transformacija krypsta į teisinį visuomenės reguliavimą. Veikiant individualizmo ir realizmo idėjoms, šiandien visuomenės teisinis reguliavimas yra jau ne tik teisės mokslo analizės objektas. Realizmo ir idealizmo idėjų pripažinimas fundamentaliomis, skatino teisės mokslo diskusiją su kitais mokslais. Teisinio instrumentalizmo teorinė paradigma pasuko modernėjimo link: pradėta ieškoti sąsajų su post struktūralizmu, teoriniu kriticizmu, kas skatino sociojuridinį diskursą. Teisiniam reguliavimui vis griežčiau keliamas realybės atitikties reikalavimas dar ir todėl, kad teisė turi būti veiksminga socialinei realybei, teisė turi surasti priežastinį ryšį tarp teisinio reguliavimo ir reguliuojamos visuomeninės aplinkos. Galvojant apie visuomenės teisinį reguliavimą tenka konstruoti teisės veiksmingumo modelius, kuriuos siūlo istorija, sociologija ir teisės ekonomika. Kuo labiau stiprėja teisės tarpdiscipliniškumas, tuo daugiau teisės realizmo epistemiologija keičiama naujuoju socialiniu konstruktyvizmu, kas individualizmo metodologiją papildo racionaliu veiksniu – socialiniu diskursu, socialine autorefkeksija ir autoorganizacija1. Ką ši naujoji metodologinė paradigma reiškia teisės mokslui? Teisės pažinimui teisinis konstruktyvizmas suteikia visuomenės pažinimo priemones ir atmeta numanomos ar nepažinios visuomenės hipotezę.Tai nereiškia, kad teisė turi visiškai atspindėti socialinę sistemą, kas sunkiai įmanoma moderniai visuomenei, pasižyminčiai didele socialinių sistemų fragmentacija ir skirtumais, tačiau, nesiveliant į diskusijas dėl priklausomybės ar nepriklausomybės kitiems diskursams, teisnis diskursas orientuotas į pažinimą, nukreipiant kognityvią paiešką per autonomines ar heteronomines ir kitas sistemas. Socialinių mokslų integracija į moderniosios teisės erdvę nėra nekeliantis problemų reiškinys: ji neišsprendžia teisinės realybės ir teisės mokslo konfliktų bei kuria naują tikrovę, kuri nėra iš esmės nei grynai teisinė, nei grynai mokslinė. Teisės sociologijos, teisinės ekonominės analizės ar juridinės politologijos disciplinos yra hibridiniai socialinių mokslų dariniai. Jie teisę tiria pačiais įvairiausiais socialinių mokslų aspektais, kurie apie teisę verčia kalbėti ne tik teisės mokslo, bet ir teisės praktikos diskursu. Teisės mokslo suartėjimas su kitais socialiniais mokslais dažnai kritikuojamas: iš vienos pusės, priekaištaujama, kad socialiniai mokslai nežino teisės mokslo specifikos, o iš kitos pusės – teisinių kategorijų formalizavimas pernelyg atitrūksta nuo socialinės tikrovės. Šioje diskusijoje galima pastebėti tam tikrą istoriją, tam tikras raidos tendencijas. [Iš straipsnio, p. 26-27]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Respublikos Konstitucija; Teisė; Konstitucinės teisės šaltiniai; Istoriniai aspektai; Constitution of the Republic of Lithuania; Law; Sources of Constitutional Law; Historical aspects.
