Kaltės naratyvai, atminties terpė ir dygioji tapatybė

LTKaltė glūdi pasakojimuose daugybe būdų; visai nebūtinai ta kaltė yra įsisąmoninta, suvokta, visai nebūtinai jos persmelktas pasakojimas yra sąmoningai modeliuojamas taip, kad ją išreikštų. Labai dažnai kaltė praeities konfliktų pasakojimuose pasirodo tiesiog kaip socialinis jautrumas, o ne kaip kokio nors savo ar savo artimo padaryto blogio suvokimas; todėl gal turėtų būti rastas kitas žodis įvardyti šiai daugybe pavidalų pasireiškiančiai neįsisąmoninto traukimosi nuo bendruomenės laikysenai, tačiau jis nėra rastas, ir šiuo metu kaltės terminas yra tinkamiausias. Pagrindinis šiame darbe keliamas klausimas - tokių pasakojimų priklausomybė nuo terpės, kurioje, į kurią ir per kurią jie randasi, terpę, kurioje'tie pasakojimai yra vienaip arba kitaip, vieniems arba kitiems klausytojams, vienu ar kitu tikslu pasakojami. Šis klausimas ypač svarbus dėl to, kad socialinė atminties artikuliavimo terpė yra toli gražu ne pasyvi ir viską priimanti; greičiausiai kaip tik ji yra tas aktyviausias dėmuo, kuris formuoja visus atminties naratyvus, o kartu su jais - ir pasakotojo galimybių ribas. Kaltė pasakojimuose pasireiškia kaip šių ribų akivaizdumas pačiam pasakojančiajam; ji įgyja tuo aiškesnius pavidalus, kuo ryškiau skiriasi atminties turiniai ir terpės poreikiai. Taigi kaltės naratyvas čia reiškia toli gražu ne pasakojimą apie įsisąmonintas, pripažįstamas ar nepripažįstamas, individualiai ar kolektyviai kam nors padarytas nuoskaudas, o tik pasakojimo (ir todėl - pasakotojo) skaudų nepritapimą prie konteksto. Kaltė dėl nepritapimo, dėl negalėjimo atsiminti to, ką labai gražu būtų prisiminti, dėl negalėjimo atitikti lūkesčių - visa tai ryžtuosi vadinti kalte ne tiek (ar ne tik) emocijos prasme, kiek pamatinės laikysenos bendruomenės atžvilgiu prasme. [Iš teksto, p. 141]Reikšminiai žodžiai: Kaltės naratyvai; Kaltinanti terpė; Dygioji tapatybė; Atminties aktyvumas; Narratives of guilt; Accusing medium; Stitched identity; Memory activity.

ENGuilt has a lot of merging modifications: there is guilt for incapacity or inability to adapt (on social political level), guilt for ones own discontinuity (on social ethical level), guilt for an earlier failure to grasp the past situation (on aesthetical epistemological level); guilt for disregarding or abuse of the situation, guilt for the actions and for the inactivity. It's exactly on this level of memory that both victims and executioners cease to exist, their respective traumas and guilt becoming difficult to separate. There may be the guilt at awakening because of the previous "dreaming" and adhering to unbelievable schemes, or, conversely, the sedated guilt manifesting in constant schematization of both the present and the past. All these modes of guilt involve desperate toil on the irreparable identity and the irretrievable smoothness of relationship with the surrounding people. All these forms of memory are results of the political conflicts (even those that do not reach the stage of bloodshed and dwell on the level of tensions). All of them establish and support a certain kind of identity - that of the odd one, or a thorny identity. Here, the dependence of the narratives of guilt on the medium of their narrating is discussed. The social medium of memory articulations hardly ever passively accepts just any kind of narratives; perhaps it is this medium that most actively shapes the memory narratives and the self-identity of the narrator along with them. [From the publication]

• Etnologija / Ethnology
• Sociologija / Sociology