Pasaulio refleksija autobiografiniuose vyrų ir moterų pasakojimuose

LTXX a. antrojoje pusėje, modernistinį racionalumą ir objektyvumo siekį vis labiau keičiant postmodernistiniam reliatyvizmui ir subjektyvizmui, humanitariniuose moksluose tolydžio stiprėjo dėmesys pasakojimui kaip savarankiškam tyrimo objektui. Negana to, pasakojimas mokslininkus ėmė dominti ne vien kaip tekstas, bet ir kaip fundamentali pasakojančiojo (homo narrans) saviraiškos, komunikacijos ir tapatybės konstravimo priemonė. Simptomiška, kad ilgainiui į žmogų humanitariniuose moksluose vis labiau imta žiūrėti kaip į, pasak lakaus Alasdairo Maclntyre'o apibūdinimo, "pasakojantį gyvulį". Naratyvų analizės aktualumas grindžiamas tuo, kad naratyvinis laiko ir erdvės organizavimas yra apskritai bene Pagrindinis žmonėms būdingas prasmės kūrimo būdas. Pasakojimo, kaip ypatingo žmogiškojo pasaulio reiškinio, svarba yra įkvėpusi nemažai įvairių sričių mokslininkų. Antai komunikacijos moksluose siūloma pasakojimą pripažinti žmogiškosios komunikacijos paradigma. Nors naratologijos pirmeiviais laikytini literatūrologai ir kalbininkai, ši sritis traukia ir istorikų, psichologų, sociologų bei filosofų dėmesį. Pastaraisiais dešimtmečiais išsiplėtusi ne vien diciplinų prasme, naratologija sėkmingai jungiasi su kitomis metodikomis, pavyzdžiui, fenomenologine. Fenomenologinė naratologija laikoma viena perspektyviausių humanitarinių ir socialinių mokslų krypčių. Iš daugybės naratyvų studijoms skirtų darbų čia ypač norima išskirti tas sritis, kurios labiausiai koncentruojasi ties autobiografiniais pasakojimais. Antai istorikus jie domina kaip vadinamosios žodinės istorijos arba mentalitetų istorijos dalis: šiose srityse užsiangažavusiems tyrėjams rūpi, kaip prakalbinti tuos, kurie tyli, o ne vien didžiuosius ir galinguosius.Ryškėjančią tendenciją revizuoti net ir senesniųjų laikų istoriją pasitelkiant folklorinius pasakojimus, užfiksuotus iš paprastų žmonių, kurie galbūt nesugebėjo palikti išsamių savo požiūrį ir gyvenimo faktus liudijančių dokumentų, ko gero, galima laikyti savotiška dabarties laikų mokslo mada. Žodinės istorijos metodu besiremiančių autorių darbuose asmeniniai informantų gyvenimo pasakojimai ir atsiminimai paprastai tampa reikšmingu šaltiniu, iš esmės papildančiu ar net transformuojančiu oficialiąją tam tikro laikotarpio istorijos versiją. Kaip pabrėžia vienas autoritetingiausių žodinės istorijos atstovų amerikiečių mokslininkas Alessandro Porteiiis, ši sritis-labiausiai ir išsiskiria tuo, kad suteikia tyrėjams žinių ne tiek apie istorinius įvykius, kiek apie jų prasmę. Pasak jo, pats vertingiausias žodinės istorijos šaltinių bruožas yra kaip tik pasakotojo subjektyvumas: čia "kalbama ne tik apie tai, ką žmonės padarė, bet ir ką jie norėjo padaryti, ką vaizdavosi darą ir ką dabar mano padarę". Beje, tvirtu šio autoriaus įsitikinimu, subjektyvumas yra nė kiek ne menkesnis istoriko reikalas nei labiau apčiuopiami "faktai". Nesunku numanyti, kur slypi žodinės istorijos patrauklumo šaknys: jos objektas apima savotiškai "sužmogintą", individualizuotą istorinę informaciją, pagrįstą asmenine kalbėtojo patirtimi ir požiūriu. Vis dėlto tradicinius istorikus, pratusius labiau pasikliauti rašytiniais šaltiniais, žodinės istorijos tekstai šiurpina žmonių atminties nepatikimumu, žmogišku polinkiu pasakojant glaudžiai susieti galbūt tarpusavyje visai nesusijusius įvykius, taip pat pasakotojų noru susireikšminti arba pasiteisinti ir pan.Istorikui nerimą kelia ir subjektyvūs pasakotojo bei užrašinėtojo santykiai, smarkiai veikiantys galutinį rezultatą, galimi minties iškraipymai perkeliant tiesioginę kalbą į rašytinį pasakojamąjį tekstą ir netikslumai, atsirandantys laisvą pokalbį užrašant popieriuje. Žinoma, klaidų ir netikslumų, taip pat asmeninės ar socialinės autoriaus patirties įspaustų žymių apstu ir rašytiniuose istorijos šaltiniuose. O sprendžiant žodinės istorijos tekstų tyrėjams kylančias problemas svarų žodį galėtų tarti ir folkloristai, jau sukaupę 200 metų trukmės naratyvų rinkimo ir analizės patirtį. [...]. [Iš straipsnio, p. 69-70]Reikšminiai žodžiai: Autobiografiniai pasakojimai; Autobiografinių pasakotojų tapatybė; Tautosaka; Folkloro naratyvai; Autobiographical narratives; Identity of autobiographical narrators; Folklore; Folklore narratives.

ENThis research is focused on the autobiographical narratives - currently the subject of various disciplines (e. g., history, sociology, psychology, and literature studies). Yet here, the verbal accounts recorded during the folklore fieldwork sessions and reflecting the life experiences of the informants are analyzed. As a differential criterion, the gender identity is chosen, the analysis being focused on the differences between the narratives told by men and women and aiming to establish the typical features of both kinds in terms of worldview, style and structure. The general character of the verbal texts recorded during fieldwork is also discussed, especially their differences from the comprehensive written autobiographies. In our case, the interviewed people are not professional storytellers. Their narratives have as a rule been recorded only once, therefore possibilities of analyzing their variation are rather scarce (although in several cases similar narratives recorded on different occasions have proved such variation to be possible also with regard to the life stories). Having been submitted and recorded in oral form, the autobiographical narratives collected by folklorists during their fieldwork are much more spontaneous and contain much more paralinguistic information than written autobiographies. Also, the texts acquired during fieldwork are rather fragmented, because they usually comprise extended answers to the questions posed by the interviewer. Still, in a substantial amount of material recorded from a number of informants, it is possible to discern certain "common places" or themes that are dealt with by the majority of narrators.In this regard, it should be taken into account that no personal autobiographical narrative can ever be totally autonomous: it is always a part of a bigger community narrative, related in numerous ways to other stories spread in the community. The idea to analyze and compare the narratives told by men and women has been sparked off by earlier observations of sociologists noting that mens narratives are usually centered on the narrator, particularly on his work, social activities and his career, while women as a rule present and appreciate their life and generally themselves through the prism of family relationship and the activities of the family members (especially husbands, children and grandchildren). This study purports to verify and elaborate this assumption on the basis of the accumulated fieldwork material. Actually, the initial assumption is essentially confirmed by the analysis. On the basis of the collected narratives, it has been established that male self-consciousness and identity is especially strongly influenced by such factors as the father's figure, the military service and the subsequent employment, particularly if a leading position is occupied. Such influences result in more business-like and concrete style of the men's speech, their better geographical and social political orientation, as well as numerous technical details, usually abundant in the men's narratives and presumably destined to prove their high professional qualifications and good knowledge of the matter. Men are also prone to boast and glory in the respects shown to them by the surrounding people. Meanwhile emotional expression of the men's narratives is usually much poorer than of those by the women. Men do not consider sentimentality fitting to their role model.However, men favor humor and rationality: they can talk even of the most shocking and unacceptable things with a forgiving smile, viewing them philosophically. Among the genres of folklore, men favor anecdotes and various didactic and funny personal experience stories, while folk-belief legends and the old popular beliefs in general are viewed critically by them and considered to be false. Women, on the contrary, can even nowadays be regarded as keepers of varied folk wisdom, prone to mysticism and interested in otherworldly, inexplicable, mysterious matters. They willingly narrate folk-belief legends, especially memorates (based on their own experience), regarding the old treasury of the classical folk motives (various stories of the evil eyes, supernatural means of harming people and stock, witchcraft, etc.) as true and really existing even nowadays. This is explained by certain "indoctrination" of the peasant women in the traditional agricultural society, where many spheres related to the supernatural (like ensuring the economic welfare, uses of the daily magic, etc.) used to carry particular relevance precisely to women. Women are generally more emotional, tears being prone to erupt frequently during their storytelling, while they are more inclined to reveal even the most personal, intimate things during the interview (such feature being completely alien to men). Women view many ethical aspects of contemporary life, particularly the declining morals, much more rigorously than men, willingly illustrating their attitude by specific, even drastic, examples from their closest environment. While telling of their life, women particularly emphasize the family relationship, marriage, love, friendship and courtship; an especially important role in female narratives is endowed to the husband (who is almost mystically adored in the narratives by the widows). [...]. [Extract, p. 496-497]