Šiuolaikinė lietuvių folkloristika ir jos metodologiniai horizontai

LTKnygoje kalbama apie daugiau nei du šimtus metų tveriančio lietuvių folkloro naratyvo dabartį. Plačiausia prasme suvokiamą jo pagrindą sudaro du pagrindiniai segmentai: tautosakos kūryba ir siekimas artikuliuoti istoriškai kintančias jos prasmes, kontekstus ir vaidmenį. Antruoju atveju turimas galvoje ne tik mokslinio diskurso (folkloristikos) laukas, bet ir pačios visuomenės santykio su minėta kūryba artikuliacija. Antai į sakytinę tradiciją, kaip vieną iš seniausių kultūrinės raiškos formų, liudijančių ir senąją tautinę savastį, visuomenės gręžtasi ne kartą, ypač tautinių sąjūdžių akivaizdoje. Net galima sakyti, kad istorikų "tarpukariu suformuluotas didysis naratyvas apie lietuvių tautos praeitį, dabartį ir ateitį, iškeliantis valstybingumą kaip aukščiausią vertybę", į savo praeities charakteristikas savaime įtraukia ir gerokai anksčiau panašia, taip pat iš išsimokslinusios visuomenės sluoksnio kylančia intencija pradėtą atkūrinėti ar net visai iš naujo kuriamą irgi tautiškai angažuotą, tik jau kuklesnio formato fokloro naratyvą. Įsiteisino jis ne formaliai, - ne tik kaip galintis pagal savo logiką paliudyti lietuviškąją ikirašytinės kultūros praeities versiją, bet ir kaip iki dabar tebeturintis galiu kultūrinei saviraiškai substratiniais ir kitaip adaptuotais pavidalais. Pasiremiant sociologinėmis naratyvo interpretacijomis, gal net būtų tikslingiau kalbėti apie folklorinį metanaratyvą, (at)kuriantį folkloro ir visuomenės santykių istoriją. Susidarytų net atskiros šio pagrindinio metanaratyvo versijėlės, neretai prieštaraujančios viena kitai: romantiškai / realistiškai, pozityviai / negatyviai traktuojančios minėtų santykių pobūdį, kartais sutampančios, kartais nesutampančios su oficialiuoju ar kitu viešuoju diskursu.Šįsyk metanaratyvumo esmę sudarytų tarsi iš šalies (folkloro kaip reiškinio išorėje) susiformavusio pasakojimo kuriamos, juo suteikiamos folkloro reikšmės ir prasmės. Visais kitais atžvilgiais jam tinka bendrosios metanaratyvo charakteristikos. [...]. [Iš straipsnio, p. 13-14]Reikšminiai žodžiai: Tautosaka; Šiuolaikinė lietuvių folkloristika; Folkloro naratyvai; Folklore; Modern Lithuanian folkloristics; Folklore narratives.

ENAnalysis of the history and methodological assumptions of Lithuanian folkloristics of the recent decade starts with interpretation of folklore metanarrative. The author discusses ways in which the grand narrative of the past, present and future of the Lithuanian nation, which was formed during the interwar period by the Lithuanian historians and exalted statehood as the highest value, of its own accord included among its characteristics of the past also the nationally engaged (although in a more modest fashion) narrative of folklore. The Lithuanian national movement of the end of the 19th century is dwelt upon, which, like elsewhere in Europe, according to the concept of the modern nationalism by Benedict Anderson, used to be related with enhanced interest in the ancient roots of the Lithuanian language and folklore. Thus folklore metanarrative , which has its definite beginning and has successfully (re)created subsequent history of relationships between folklore and society as well, today seems to be declaring its own end, at the same time stating the end of interactions between folklore and community. This prompts the autho r o f the interpretation of the metanarrative to ask whether or not folklorists are to accept such a verdict. Precisely this issue is dealt with in the collective publication by the Lithuanian folklorists entitled "Homo narrans: Folk Memory at Close Range" who use their own instruments in order to find out whether indeed the recent version of the Lithuanian folklore metanarrative can be told exclusively in retrospect, i. e. in the past tense, or if it is still "socially alive" and if so, to what extent.The reasons for conscious confinement solely with one aspect - namely, the spontaneously developed oral culture, and forgoing its ancient pattern, which is in a meaningful way institutionally grounded or even reconstructed employing individual initiatives, are elucidated: the attempts at recreating this pattern ought to be associated with secondary level in the development of the traditional culture. As main sources for the research, not only the living nuclei of folklore (i. e. continuation to the classical folklore and the new folklore compositions) are enlisted, but also the reflections of folk memory. [...]. [Extract, p. 493]