Scholastinė semantika: vardažodiškumas, ekvivokalumas ir univokalumas
LTViduramžiais buvo plačiai nagrinėjamos lingvistinio ženklo ir jo reikšmės teorijos, ypatingą dėmesį skiriant logikos taisyklėms, gramatinių formų įvairovei ir jų sąskambiams bei Aristotelio leksikai, kurioje užkoduota esinį reiškianti žodžio forma išlaiko turinio ir raiškos substancijas [žr. 12]. Aristotelis logikos kategorijas siejo ne tik su kalba, bet ir su būtimi, tvirtindamas, kad esiniai yra susiję su žodžiais, o kalba atspindi ne tik esinių savybes, bet ir esinių ir reiškinių santykius: "Santykiniais vadinami tokie dalykai, apie kuriuos sakoma, kad jie yra tuo, kas jie yra, tik ko nors kito atžvilgiu arba susiję su kuo nors kitu" [5: 37]. Scholastinė kalbos loginė filosofinė analizė pratęsė Aristotelio formaliosios logikos teoriją. Apie 510 m. Anicijus Manlijas Severinas Boetijus parašė komentarus Porfirijo Finikiečio traktatui Isagoge (Įvadas), kurį jis išvertė į lotynų kalbą. Porfirijo Finikiečio traktatas Isagoge yra įvadas į Aristotelio Kategorijų terminus ir jų aiškinimas. Komentare Boetijus analizuoja mąstymo ypatumus, mąstomųjų teiginių atsiradimą, jų virtimą tikrovės konceptais, išreikštais kalboje. [...]. [Iš straipsnio, p. 140]Reikšminiai žodžiai: Scholastinė semantika; Vardažodiškumas; Ekvivokacija; Univokacija; Scholastic semantics; Nominal words; Equivocation; Univocation.
ENThe article analyzes the general qualities of nominal words as they are presented in the scholastic semantics. It focuses attention on equivocation and univocation. Equivocation is treated as depending on the nature of things and their modes of existence; univocation - as the case in which name and definition is the same. During the Middle ages, the theories of linguistic sign and signification were widely analyzed paying special attention to the rules of logic, diversity of grammatical forms, their consonance and to Aristotle's lexis. In the scholastic logical semantics, words were divided into two categories: those of narrow meaning, as for instance, man, white, and those called syncategorematic terms and having abstract meaning, for example, everyone, is, or. While analyzing terms of the last category, dialecticians tried hard to determine their firm meaning and the way of their usage. This analysis was based on Aristotle's claim that words and names have definite meanings but the intellectual soul has virtue of thinking forms by means of representations which assists in creating new meanings. Scholastic logical linguistics attributed to word exceptional meaning which was actualized during conversation in the act of predication. Things, which were characterized by the same name and definition, were called univocal, and evaluation of their essence (quod est) assisted in explication of their real mode of existence (quo est), cause why things exist and why they belong to some genus and species, which demand no accidents. Predication spotlighted some contradictions in signification, that is equivocation, which expanded its limits in the scholastic linguistics and was applied not only to nominal words but also to verbs. [From the publication]
- Ankstyvoji scholastika: ugdymo filosofijos metmenys / Dalia Marija Stančienė, Juozas Žilionis. Vilnius : Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010. 396 p.
- Simbolių ir atvaizdų interpretacijos problema senovės civilizacijose / Algis Uždavinys. Vilnius : Sophia : 2006. 330 p.
