LTŠiame straipsnyje, pasitelkiant Jacques’o Rancière’o meno režimų teoriją bei praktinį Vinco Kisarausko tapybos atvejį, siekiama parodyti, jog, vertinant XX a. modernų meną kaip visų trijų meno režimų susikirtimo vietą, įmanoma atsiriboti nuo daugelio binarinių opozicijų, šiandien vis dar naudojamų mąstant apie modernų meną posovietinėse ir posocialistinėse šalyse, bei išvengti modernaus meno naratyvų, turinčių meno atsilikimo ir neįgalumo potekstę. Rašant modernaus meno istorijas su Rancière’u, galima teigti, kad bent jau dalis Lietuvos meno sovietmečiu nei vėluoja, nei yra tylus, tačiau, veikiant estetiniam meno režimui, tampa naujų tipiškų formų ir bendro juslinio audinio kūrimo vieta. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kisarauskas; Politinė estetika; Juslumo padalijimas; Meno režimai; Rancière’as; Tylusis modernizmas; Vėluojantis modernizmas; Kisarauskas; Politics of aesthetics; Distribution of sensible; Art regimes; Rancière; Late modernism; Silent modernism.
ENBy analysing Jacques Rancière’s conception of art regimes and taking the practical example of paintings by Lithuanian artist Vincas Kisarauskas, it is demonstrated that by thinking about the modern art in the 20th century as the intersection of the three art regimes by Rancière, we might escape from the binary oppositions still prevailing in the interpretations of modern art in post-soviet and post-socialist countries, and also escape the current narratives of late and silent modernisms implying the belatedness and disability of modern art created in Soviet Lithuania. By writing histories of modern art with Rancière, it is possible to claim that at least a part of Lithuanian modern art is neither late nor silent. On the contrary, the part operating in the aesthetic regime of art becomes a space of search for the new tropes of expression and of the common sensual fabric of life. [From the publication]