Architektūra ir aplinkos kognityviniai aspektai

LTEstetinis modernizmo diskursas, kuris dominavo visą praėjusį šimtmetį, pateikė supaprastintus ir netgi atvirai simplicistinius architektūros ir urbanistikos modelius, be to, „visagalio architekto“ vizijai neretai buvo teikiamas akivaizdus ir neginčijamas prioritetas. Kaip liudija architektūrinio modernizmo paveldo tyrimai, supaprastintos schemos daugeliu atvejų prieštaravo natūraliam sudėtingumo ir žmogiškų dimensijų poreikiui. Pastaruoju metu architektūros diskursas pasidarė kiek atviresnis kitų mokslinių disciplinų tyrimams ir atradimams, įskaitant žinias, kurias teikia šiuolaikiniai neurologijos, evoliucinės biologijos sričių tyrimai ir kognityvinė psichologija. Tad vis labiau ryškėjantys tarpdisciplininiai interesai akina adekvačiau ir esmingiau perprasti, kaip praktikuojama architektūra ir kaip turėtų būti koreguojami požiūriai į žmonių gyvenamąją aplinką remiantis naujų tyrimų duomenimis. Nepaisant reikšmingų mokslinių atradimų, nemaža dalis architektų toliau siūlo atgyvenusius estetinius sprendimus, kurie akivaizdžiai kertasi su kitų mokslo disciplinų tyrimų rezultatais. Šiame straipsnyje aptariamos kai kurios naujausios architektūros teorijos ir jos prieigų prielaidos bei pateikiama keletas atvejų, liudijančių, kad praktinėje veikloje architektai dažnai nėra linkę į jas atsižvelgti. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Architektūrinis modernizmas; Architektūros teorija; Pažinimas; Dirbtinė aplinka; Erdviniai modeliai; Architectural modernism; Architectural theory; Cognition; Built environment; Space models.

ENThe aesthetic discourse of Modernism that dominated the last century often offered simplified or even overtly simplistic models of architecture and urbanism. As some recent research into the legacy of architectural modernism reveals, its simplistic schemes in many cases contradicted the human need of complexity and human scale among many other things. More recently architectural discourse started embracing the findings and implications of other scholarly and scientific disciplines, including such fields as brain research or cognitive psychology. Accordingly these new interdisciplinary (or cross-disciplinary) interests give an impetus to understand the practice of architecture in a more holistic and more human and adequate ways. Nevertheless, global and local architectural practice still ignores most of these findings and many architects continue to apply dated aesthetic solutions that often contradict knowledge that is provided by other disciplines. The article provides a discussion of some new dimensions in and around architectural theory and an analysis of a few local cases that demonstrate that findings of the new sub-field known as cognitive architecture which continues to be ignored in contemporary architectural practice. [From the publication]

• Architektūros dėmuo gerovės studijose / Almantas Samalavičius. Logos (Vilnius). 2020, 102, p. 151-160.
• Naujos architektūros istorinėje aplinkoje estetinio vertinimo slenksčiai / Dalia Traškinaitė. Logos (Vilnius). 2019, 101, p. 207-217.