Šiurpių komponavimo stilistikos ypatumai

LTŠio straipsnio tyrimų objektas yra 6-12 metų vaikų pasakojamos šiurpės. Tai baisūs, destruktyvaus turinio, dažniausiai mirtimi pasibaigiantys pasakojimai, kuriais siekiama pagąsdinti klausytojus. Pagrindiniai veikėjai - kenkėjai-žudikai, tokie kaip ragana, velnias, numirėlis, - į šiuos pasakojimus yra atėję iš kitų tautosakos žanrų (dažniausiai iš mitologinių sakmių ar pasakų). Tačiau dar dažniau žudikais šiuose pasakojimuose tampa vaikams įprastos aplinkos daiktai ir reiškiniai (lėlė, užuolaidos, kaspinas, pianinas, paveikslas, dėmė sienoje) ar iš pirmo žvilgsnio kiek keistai atrodantys personažai (pvz., juodoji ranka ar baltosios pirštinės, grojančios pianinu). Pasakojimo siužetas konstruojamas taip: pasirodę žudikai dažnai visai nemotyvuotai nužudo, rodos, visai nekaltus vaikus ar net ištisas šeimas. 90 proc. tokių pasakojimų baigiasi mirtimi, o jei mirtis tiesiogiai nepaminėta, ji, rodos, tiesiog alsuoja į nugarą. Šiurpių pasakotojai paprastai tiki šių pasakojimų tikrumu. Vaikams augant, tikėjimas šiurpių tikrumu ima blėsti ir jos pradedamos parodijuoti. Parodijas dažniau pasakoja vyresni, 12-15 metų paaugliai. Lietuvoje šis folkloro žanras tarp vaikų paplito po Antrojo pasaulinio karo ir atėjo iš Rusijos. Tik tarp vaikų gyvuojantis tautosakos žanras artimiausias tradicinėms mitologinėms sakmėms, tačiau jis turi daug sąsajų ir su kitais žanrais - sakmiškais pasakojimais, gandais, vaikų burtais, jame galima rasti ir literatūros žanrų - fantastinio, mistinio ir detektyvinio pasakojimo, karinio romano, mokslinės fantastikos, literatūrinės stebuklinės pasakos - pėdsakų. Šias sąsajas bandė atsekti ne vienas tyrinėtojas (Зуева, 1985; Рублев, 1989; Трыкова, 1997 ir kt.).Įtaka irgi yra abipusė-šiurpiojo folkloro siužetų motyvų ir personažų galime aptikti tiek vaikų, tiek suaugusiųjų grožinėje literatūroje. Šiame straipsnyje nekalbėsime apie pačių šiurpių siužetus (apie tai plačiau - Anglickienė, 2009), šio straipsnio tikslas - supažindinti su šiurpių komponavimo stilistikos ypatybėmis. Uždaviniai: a) nurodyti priežastis, kodėl vaikai apskritai mėgsta pasakoti šiurpes; b) nusakyti, kokie bruožai yra būdingi vaikų žodžiu pasakojamoms ir elektroninėje erdvėje platinamoms šiurpėms; c) pažiūrėti, kaip kinta šiurpių forma ir turinys, keičiantis jų pasakojimo ir sklaidos būdui. Šiurpės Lietuvoje, palyginti su kitais kraštais, pradėtos rinkti labai vėlai, tik XX a. paskutiniais metais. Nuosekliau jos renkamos pastarąjį dešimtmetį Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų ir etnologijos katedros dėstytojų ir studentų, saugomos šios katedros Etnologijos ir folkloristikos rankraštyne (VDU ER). Keletas vien tik šiurpėms skirtų bylų yra saugoma ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne. Šiurpės pasakotos pačių vaikų, dali kūrinių dar iš vaikystės prisiminė ir vyresnio amžiaus pateikėjai. 2008-2012 m. straipsnio autorė rinko šiurpes ir iš interneto. Tokiu būdu tyrimui surinktas palyginti nemažas skaičius šio žanro kūrinių - apie 400 šiurpių tekstų. Tyrimo metodai: aprašomasis, interpretacinis ir lyginamasis. [Iš Įvado]Reikšminiai žodžiai: Tautosaka; Internetas; Stilistika; Vaikai; Vaikų baimės; Šiurpės; Children; Children's fears; Folklore; Horror stories; Internet; Stylistics.

ENHorror stories are stories which usually end with the death of main heroes. They are told by seven to twelve year old children. This folklore genre came to Lithuania from Russia after the II World war. The aim of this paper is to present main stylistics features of this genre and to show how the way of spreading of horror stories changes their form and content. It can be noticed that the texts which are told orally and texts which are spread via internet are a bit different. Orally told story often is short, its language is simple and even primitive. The main reason which influences such features of the story is the fear which children feel by telling and listening of the horror stories. Today the horror stories are told in the Internet, too. Children create special clubs and blogs for the telling of the horror stories. In the web clubs texts change, they become longer, more vivid and picturesque, the main places of the texts are emphasized using possibilities of the text's arrangement and formatting. In addition, the visual material (photos, pictures) and colours help to strengthen the effect of the written text. [From the publication]