Liudvikas Rėza (1776-1840)

LTXIX amžiaus pradžioje lietuvių kultūrinio gyvenimo centras iš Mažosios Lietuvos persikėlė į Didžiąją Lietuvą - į Vilnių. Rėza buvo paskutinis įžymus Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų) kultūros atstovas. Paskutinė didelė pastanga atsispirti germanizacijai, išsaugoti tautos dvasines vertybes, įkūnytas Kristijono Donelaičio kūryboje, tautosakoje, senojoje lietuvių raštijoje. Kartu jis buvo gyva grandis, kuri sujungė XIX a. pradžios lietuvių kultūrinį gyvenimą su lietuvininkų kultūros tradicijomis. Rėza buvo labiausiai išsimokslinęs lietuvininkas - Karaliaučiaus universiteto profesorius, todėl lietuvių kultūros veikėjams jis buvo autoritetas. Su juo buvo palaikomi asmeniniai kontaktai, tariamasi, jo darbai tuoj pat pasklisdavo Lietuvoje, jais buvo remiamasi, iš jų mokomasi. Rėzos poveikį didino ir tai, kad jo vardą gaubė pasaulinio garso žmonių (Immanuelio Kanto, Wilhelmo von Humboldto, Johanno von Goethe's, Adomo Mickevičiaus) aureolė. Kanto paskaitų Rėza klausėsi universitete, jo vardą įrašė savo disertacijos antraštėje, jo garbei sukūrė eilėraštį. Su Humboldtu betarpiškai bendravo ir tarėsi, jam dedikavo K. Donelaičio Metų leidimą. Su J.W. von Goethe susirašinėjo. Adomas Mickevičius, pasiremdamas Rėzos pavyzdžiu, gėdijo lietuvius, nesidominčius savo tėvynės istorija. Taigi Rėza buvo tarpininkas ne tik tarp dviejų valstybių - Prūsijos ir Rusijos - lietuvių, tarp lietuvininkų ir lietuvių. [...]. [Iš straipsnio, p. 585]Reikšminiai žodžiai: Literatūra; Lietuvių raštija; Mažoji Lietuva; Liudvikas Rėza; Poetai; Tautosakininkai; Biografijos; Veikla; Kūryba; Poezija; Tautosaka; Vertimai; Religinė literatūra; Biblija; Leidyba; Lithuanian literature; Lithuanian writing; Lithuania Minor; Liudvikas Rėza; Poets; Folklorists; Biography; Activities; Creation; Poetry; Folklore; Translations; Religious literature; Bible; Publishing.