Amžiaus pabaigos (1883-1900) poezija

LTXIX amžiaus pabaigoje, dviem paskutiniais dešimtmečiais, atsiradus ir išplitus lietuvių periodinei spaudai, labai pagausėjo eiliuotojų. Eilėraščiais buvo užverstos laikraščių redakcijos. "Varpas" ne kartą ragino liautis rašinėjus menkavertes eiles ir imtis rimtesnių darbų - prozos, aktualios publicistikos. Vis dažniau buvo susimąstoma, kas yra poezija ir kas eiliadirbystė ar eiliakalystė, bandoma atskirti meną nuo grafomanijos. Tačiau patriotinės autorių nuostatos, kilnios humanistinės intencijos dažnai nulemdavo, kad būdavo skelbiami meniškai nevertingi eiliavimai. Kartu norėta pakelti eiliuotojų poetinę kultūrą, ugdyti jų profesionalumą - Vincas Kudirka ėmėsi mokyti, kaip reikia rašyti eiles. Taigi XIX a. pabaigos lietuvių poezija meniniu atžvilgiu nelygiavertė, svyruojanti nuo nesklandžių savamoksliškų iki brandžių kūrinių. Mėgėjiškumas ir profesionalumas matyti ne tik atskirų autorių kūryboje, bet dažnai ir skirtinguose to paties autoriaus kūrybos etapuose ar net atskiruose kūriniuose. Tačiau šiaip ar taip to meto lietuvių poezija siekė tapti menu. Į tikrojo poezijos meno aukštumas iškopė (taip pat ne iš karto) Maironis. Šalia jo atsidūrė Kudirka, Pranas Vaičaitis. Kiti poetai sukūrė atskirų meniškų eilėraščių ar bent pavykusių posmų. Dėl to, skaitydami XIX a. pabaigos lietuvių poeziją, patiriame ryškių estetinių emocijų bei išgyvenimų. Tačiau ne vien todėl ji vertinga. Ji turi taip pat didelę pažintinę bei kultūrinę reikšmę: padeda suvokti to meto žmonių nuotaikas, aspiracijas, nuostatas, pajusti anų laikų dvasią. [Iš teksto, p. 413]Reikšminiai žodžiai: Literatūra; Poezija; Romantinė poezija; Patriotinė poezija; Periodika; Aušra; Varpas; Aušrininkai; Varpininkai; Dainuojamoji tautosaka; Tautosaka; Poetai; Lithuanian literature; Poetry; Patriotic poetry; Romantic poetry; Periodicals; Aušra; Varpas; Singing folklore; Folklore; Poets.