Varpai

LTSeniausius faktus apie mums rūpimos bažnyčios varpus aptinkame Tytuvėnų bernardinų kronikoje. 1617 m. pažymima, kad didįjį varpą vienuolynui fundavo Vilniaus vyskupas Eustachijus ir jo brolis Jeronimas - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkas, Valavičiai. Gaminys svėrė apie 30 akmenų. Už jį vietoje, t.y. Vilniuje, užmokėta 90 auksinų. Į šią sumą neįėjo atgabenimas ir apkaustymas. Už viską, nepridedant tėvo Simono Očkos darbo, skaičiuojama 100 auksinų. Minėtas tėvas varpą iš Vilniaus į Kauną gabeno keliolikos arklių rogių kinkiniu. Vežant nuo Kauno į Tytuvėnus, jam talkino tretininkas Nikolajus. Buvo pats polaidis, todėl tėvas taip stipriai peršalo, kad vos neatsisveikino su šiuo pasauliu. Primenama, kad tuo metu vienas ketaus akmuo kainavo po tris lietuviškas (grašių) kapas. Įžymus varpų tyrinėtojas M. Brenšteinas, remdamasis šiuo dokumentu, teigia, kad tuo metu Vilniuje jau buvo liejami varpai. Iš 1620 m. įrašo suprantame, kad į varpą kaip žaliava sulietas ankstesnysis vienuolyno instrumentas, kuris svėrė keletą akmenų. Jis buvo Maskvos meistrų darbo, o vienuolynui padovanojo Grigalius Stankevičius. Be to, jis dar paaukojo ir gerą pašto arklį, kurį pardavus gauta 40 auksinų. Visi mažieji varpeliai įsigyti bendruomenės lėšomis. Arklio kaina leidžia palyginti ir geriau suprasti varpo pagaminimo išlaidas. [Iš straipsnio, p. 319]Reikšminiai žodžiai: Tytuvėnai; Bernardinų vienuolija; Vienuolyno ansamblis; Meno vertybės; Kultūros paveldas; Vargonai; Tytuvėnai; Bernardine order; Monasterial complex; Art valuables; Cultural heritage; Organ.