Sakralinė tapyba

LTDidingame Tytuvėnų bažnyčios interjere religinės tapybos paminklų būta daug. Tai altoriniai paveikslai ir pavieniai kūriniai, kabėję ir kabantys ant bažnyčios navų sienų, zakristijose ir vienuolyno koridoriuose. Kaip ir visa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Tytuvėnų sakralinė dailė daugiausia tapyta vietinių pasimokiusių meistrų, tačiau yra ir profesionalių dailininkų darbų, taip pat liaudies tapybos ar įvairaus pobūdžio kopijų pavyzdžių. Ne vienu laiku XVII-XIX a. sukurti Tytuvėnų bažnyčios paveikslai atspindi ne tik šios vienuolijos dvasinę sąmonę, bet ir vietinę meninę patirtį. Profesionalumo požiūriu skirtingo pobūdžio kūriniuose religinė savimonė čia daugiausia reiškiasi ne kaip formuojanti naują pavyzdį, bet kaip sauganti jau esamą, tik suteikianti jam naujos gyvybės ir tarsi daranti jį iš naujo gyvybingą. Būdingas sekimas pirmavaizdžiu ar kokiu nors kitokiu pavyzdžiu, kartais tiesioginis ir labai akivaizdus, kartais kiek modifikuotas, atskleidžia skirtingą menininkų imlumą ir jautrumą, individualias paieškas, saikingai santūrų interpretacijos siekį. Pasimokę vietiniai meistrai, formuodami LDK sakralinę meninę kultūrą, kartu formavo ir jos tradiciją, kuriai, ypač ankstyvajame periode, būdingas tiek Rytų, tiek Vakarų praeities akiračio plėtimas. Tai atspindi ir kai kurie Tytuvėnų ansamblio dailės kūriniai. Ikonografinio kanono, tradicijos sureikšminimas, nenukrypimas nuo įprasto yra esminis LDK sakralinės tapybos bruožas. Individualūs kūrybiniai ieškojimai, visuotinai plitusių garsių pavyzdžių interpretacija ar transformacija akivaizdesnė aiškaus siužeto dailės kūriniuose, kurie paliudyti žodiniu ar rašytiniu atitikmeniu. [Iš straipsnio, p. 148]Reikšminiai žodžiai: Tytuvėnai; Bernardinų vienuolija; Meno vertybės; Kultūros paveldas; Ikonografija; Tytuvėnai; Bernardine order; Art valuables; Cultural heritage; Iconography.