Kryžiaus kelias - naujoji Jeruzalė Lietuvos provincijoje

LTViena svarbiausių Tytuvėnų sakralinio ansamblio sudedamųjų dalių yra kryžiaus kelias - ypatinga piligrimų traukos vieta. Griežtas ir kartu harmoningas Kančios istorijos stočių išdėstymas arkadinėse galerijose daro ansamblį neįprastą ir išsiskiriantį iš kitų Lietuvos bernardinų bažnyčių, verčia pamąstyti apie bernardiniškojo meno estetiką, Kryžiaus kelio tradicijų sklaidą pasaulyje ir mūsų krašte, kartu išryškinti akivaizdų Tytuvėnų Kryžiaus kelio originalumą tarp Lietuvos kalvarijų ansamblių1. Tytuvėnų Kryžiaus kelio stočių ir Šventųjų laiptų ansamblyje ryški bernardiniškojo pamaldumo Kristaus kančiai tradicija. Antra vertus, Tytuvėnų Via Crucis rėmėsi į potridentinėje epochoje plačiai L D K išplitusią naujos piligrimystės formos - kalvarijų, arba Naujųjų Jeruzalių, steigimo tradiciją, kuri išsilaikė Lietuvoje iki XIX a. vidurio. Su kalvarijų atsiradimu siejamas ir piligrimystės paplitimo LDK reiškinys. Nuo XVII a., populiarėjant katalikiškam pamaldumui, tapo aktuali tiek piligrimystė į kalvarijas, tiek žymiai pavojingesnės piligriminės kelionės į Jeruzalę, rengtos pamaldesnių ir turtingesnių žmonių, t. y. didikų (pvz., Mikalojus Kristupas Radvila-Našlaitėlis XVI a. antrojoje pusėje) ir dvasininkų. Įrengtos kalvarijos, arba Naujosios Jeruzalės, atspindėjo Šventųjų Jeruzalės vietų ilgesį, jų perkėlimo į vietinį kraštovaizdį galimybę. Maldininkas, lankydamas kalvarijose Kančios kelio stotis, tarsi tiesiogiai patirdavo Jeruzalėje Kančios metu Kristaus nueitą kelią. [Iš straipsnio, p. 93]Reikšminiai žodžiai: Tytuvėnai; Bernardinų vienuolija; Vienuolyno ansamblis; Meno vertybės; Kultūros paveldas; Ikonografija; Altoriai; Tytuvėnai; Bernardine order; Monasterial complex; Art valuables; Cultural heritage; Iconography; Altars.