Teisė

LTLietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teisė, kaip ir pači Lietuvos valstybė, Vidurio Europos regione susiklostė vėliausiai. Vos XIV a. pab. ėmus vidaus reikalams vartoti raštą, tik iš atsitiktinių užuominų ir baltų genčių papročių teisės užrašymų Livonijoje bei Prūsijoje galima spręsti, kad XIII-XIV a. pozityviosios (veikiančiosios) teisės šaltinis lietuviškajame valdovo domene buvo lietuvių papročių teisė (LDK rusų žemėse veikė Rusų tiesa ir iš jos kylanti Vakarų Rusijos žemių teismo praktika). Per šiuos du šimtmečius didžiojo kunigaikščio valdžios veiksmai įsigaliojo kaip valdymo ir teismo funkcijos (pastaroji - kaip ginčų sprendėja), valdinių santykiuose kompozicijos (piniginė kompensacija) įgavo persvarą prieš kraujo kerštą, etninėje Lietuvoje atsiradę miestai įgijo specifinių prievolių bendruomenės statusą. Prijungiant Dauguvos aukštupį (XIII a. septintas-aštuntas, XIV a. pirmas-ketvirtas dešimtmetis), šiose žemėse Polocko-Rygos laisvos prekybos sutartimis (1263-1264, 1265, 1309, apie 1340) buvo pripažįstamas atsakovo teisės galiojimas. 1323-1324 m. Gedimino laiškai ir 1323 bei 1338 m. prekybos sutartys su Livonija šiuos pradinius vokiečių prekybos teisės recepcijos elementus išplėtė į Rygos teises, galiojusios Baltijos baseine, prekybine privilegija apibrėžiamą koncesiją, laidavusią ir atleidimą nuo muitų bei kelio teisės (iškritusių prekių konfiskavimo) netaikymą. Pastaroji privilegija, Algirdo suteikta Vilniaus miestiečiams, rodė vietinių miestų teisės formavimosi prekybos teisės pagrindu pradžią. [Iš teksto, p. 700]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Viduramžiai; Teisė; Middle Ages; Law.