Sentikiai

LTSentikybė (rus. старообрядчество, староверие) - Bažnyčios ir religinės bendruomenės, nepripažįstančios XVII a. viduryje Rusų Stačiatikių Bažnyčioje patriarcho Nikono įvykdytos reformos. Tai savita eschatologinė rusų stačiatikybės atmaina, nuo oficialiosios Rusų Stačiatikių Bažnyčios besiskirianti ne tiek dogmatika, kiek liturgija ir apeigomis, o sentikiai bepopiai - dar ir bažnytine struktūra bei savitu kai kurių Šv. Rašto bei Tradicijos elementų aiškinimu. Sentikiai tradiciškai daro kryžiaus ženklą (žegnojasi) dviem pirštais, pripažįsta tik senąsias ikonas, liturgines knygas ir apeigas, aštuongalį kryžių; bepopiai neturi dvasininkų (vadinasi, ir tripakopės hierarchijos), todėl pamaldoms vadovauja ir religines apeigas atlieka iš jų pačių išsirinkti parapijiečiai arba dvasios tėvai (rus. духовный отец, наставник). Nuo stačiatikių sentikiai skiriasi ir tuo, kad tarp jų, ypač tarp bepopių, didelį vaidmenį vaidina eiliniai parapijiečiai. Ankstyvajai sentikybei būdingas „pasaulio", t. y. valstybės ar visuomenės, kurioje, jų įsitikinimu, viešpatauja Antikristas, neigimas, atsisakymas bet kokio bendravimo su „pasauliečiais“ (valgant, geriant, meldžiantis ir t.t.), įtemptas pasaulio pabaigos laukimas, griežtas asketizmas, prisirišimas prie senųjų tradicijų ir apeigų bei gyvenimo būdo. XIX-XX a. dėl sociokultūrinių pokyčių bei vidinės polemikos sentikystėje susilpnėjo eschatologinės nuotaikos, atsisakyta asketinių apribojimų bei ilgainiui vis labiau prisitaikyta prie „pasaulio“. [Iš straipsnio, p. 635]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Viduramžiai; Stačiatikiai; Middle Ages; Orthodoxes.