LTEuropos kultūrą ir jos neišvengiamą dėmenį - krikščionybę - nuo seniausių laikų lydi balso ir rašto, sakytinės ir rašytinės komunikacijos sąsaja ir įtampa. Ateidama į oralinę, sakytine komunikacija pagrįstą, kultūrą, krikščionybė, viena vertus, į ją natūraliai įsilieja, bet eo ipso keičia jos pobūdį ir faktiškai padaro ją nebe oraline, bet iki rašytine, t. y. negatyviai apibrėžiama rašto atžvilgiu, kultūra. Antra vertus, vis stipriau įsivyraujant rašytinės kultūros tipui, ji - net modernioje visuomenėje - palaiko stiprų oralumo elementą. Tikrajai „raštingumo revoliucijai", iš esmės suardančiai oralinės kultūros sanklodas, sąlygas sudarė tik protestantiškoji Bažnyčios reforma, pabrėžianti būtinumą skaityti Bibliją individualiai. Visi šie procesai nesunkiai gali būti susekti ir lietuviškosios kultūros istorijoje. Vis dėlto mūsų sakytinės-ikirašytinės-dominuojančios rašytinės, tebeišlaikančios oralumo matmenį kultūros seka ir konkretus pobūdis beveik nesulaukė tyrimų. Lituanistines studijas iki šiol slegia moderni vertybinė nuostata, pabrėžianti rašto savaiminę vertę, o sakymo ir rašymo santykį interpretuojanti kaip barbarybės ir civilizacijos priešpriešą. Dominuojantis projektas „toliau ieškoti lietuviškos raštijos ištakų“ turėtų būti papildytas raštiją reliatyvinančiais - t. y. į santykį su sakytine aplinka suvedančiais - tyrimais. Mūsų rašinyje bus pasitenkinta šią problematiką liečiančiomis pastabomis Lietuvos krikščionėjimo ir europėjimo istorijos paraštėse. [Iš straipsnio, p. 603]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Viduramžiai; Lietuviškoji raštija; Mokyklos; Middle Ages; Lithuanian writings; Schools.