LTTerminą „proginė literatūra“, dažniau „proginė poezija“, turi daugelis Europos tautų, o jos turinys pakankamai aiškiai apibrėžtas. Tai tekstai, parašyti kokia nors ypatinga proga, susijusia su konkretaus žmogaus asmenišku gyvenimu, politiniais, religiniais ar visuomeniniais krašto įvykiais. Dažniausiai minimi aukštas pareigas valstybinėje ar bažnytinėje hierarchijoje užimantys asmenys: jų išrinkimas karaliumi, vyskupu, vaivada; vestuvės ar laidotuvės; vardo ar gimimo dienų minėjimas; sveikinimai atvykus, pradėjus vykdyti naujas pareigas. Proginiai tekstai rašyti pasiekus svarbią karinę pergalę, pradėjus ar užbaigus seimo kadenciją, priėmus kokį nors reikšmingą politinį ar juridinį sprendimą. Taigi proginei raštijai galima priskirti ir tokius „tradicinės" literatūros žanrus kaip pamfletas ar paskvilis, panegirika, sveikinimas, dedikacija, epigrama, epitafija, epitalamijas, epicedijas, trenas ir net poema. Lenkų mokslininkas Julianas Nowakas Dłużewskis visas XVI a. istorines poemas (Pranciškaus Gradausko, Andriejaus Rimšos, Elijo Pilgrimovijaus, Jono Radvano) analizuoja kaip dalį politinės proginės literatūros. [Iš straipsnio, p. 521]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Viduramžiai; Lietuviškoji raštija; Middle Ages; Lithuanian writings.