Pareigybės

LTMažai kas sieja senųjų laikų pareigūną su dabartiniu valdininku. Aiškiai nustatytos funkcijos ir kompetencija, griežta subordinacija, apibrėžtas darbo laikas ir alga - tai sampratos, ilgą laiką išvis neegzistavusios. Galima tik sąlygiškai klasifikuoti tuometinę pareigybių sistemą į centrines ir teritorines (vietos). Centrinės savo ruožtu dar skirstytinos į krašto (šalies) ir dvaro (rūmų) pareigybes. Pirmųjų kompetencija apimdavo visą šalį, o antrųjų prerogatyvos (bent jau teoriškai) apsiribodavo valdovo dvaru. Tačiau nesant tikslaus veiklos sferų skirstymo, pareigūnų funkcijos neretai susipindavo. Nebuvo aiškiai skiriamos viešos ir privačios sferos. Antai maršalkos ar kancleriai neretai savo lėšomis priiminėdavo ir apdovanodavo užsienio pasiuntinius, etmonai patys išlaikydavo kariuomenę ir pan. Pareigybių sistema Lietuvoje pradėjo klostytis XV a. pirmoje pusėje. Vytauto laikais vakarietiškų kraštų pavyzdžiu įvykdyta valdymo struktūros reforma. Vietinės (teritorinės) valdžios pareigūnai buvo žinomi ir anksčiau, pvz., 1364 m. Veliuonos seniūnas Goštautas, 1365 m. Vilniaus seniūnas Dirsūnas, 1377 m. Trakų seniūnas/vaitas Pekstė, tačiau centrinės valdžios administracinę struktūrą pradėjo formuoti būtent Vytautas. [Iš straipsnio, p. 454]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Viduramžiai; Valdymas; Middle Ages; Government.