Mecenatystė

LTMecenato terminas kildinamas iš imperatoriaus Augusto artimo bičiulio Mecenato (Maecenas), rėmusio literatus senovės Romoje, vardo. Mecenatystės reiškinio istorija Europoje susidomėta jau XVIII a. antroje pusėje, o nuo XIX a. pabaigos pradėjo rodytis atskirų mecenatų veiklos tyrinėjimai. Lietuvos istoriografijoje LDK mecenatystės tyrinėjimų tradicija kol kas skaičiuoja tik antrą dešimtmetį. Mecenatystės veiklą geriausiai apibūdina sinonimai, taikomi mecenatams: Fundatoriai, geradariai, globėjai. Plačiąja prasme mecenatystė - tai kultūrinės veiklos globa įvairiose sferose: bažnytinėse fundacijose, švietimo rėmime, literatūros, muzikos ir dailės kūrinių užsakymuose. Mecenatų veiklą skatina skirtingos intencijos, nulemtos mecenavimo objekto, mecenato išsilavinimo ir ambicijų, galiausiai materialinių galimybių. Jos vertę paprastai žymi ne skirtų pinigų dydis, bet dėmesys globojamai veiklai - labiau vertinamas tas mecenatas, kuris daugiau rūpinasi mecenatyste. Lenkijos-Lietuvos kultūros istoriografijoje dėmesys pirmiausia atkreiptas irgi į kultūros mecenatystę apskritai, o ne į vieno kurio reiškinio globą. Jau vėliau pastebėta, jog kultūros geradarių veikloje esama ir atskirų savitumų. Antai Renesanse labiau remta literatūra, o Baroke - dailė ir architektūra. Literatūroje mecenato veikla dažnai apsiribojo kūrinio užsakymu ir jo išleidimu. Tokiems asmenims dažnai atsidėkota dedikacija leidinio priekyje. Tačiau pasitaikydavo ir uolesnės literatų mecenatystės pavyzdžių. Tipingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos XVI a. pavyzdys - pirmoji Lietuvos istorija, parašyta Motiejaus Stryjkovskio, gyvenusio Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio dvare. [Iš straipsnio, p. 342]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Viduramžiai; Renesansas; Apšvieta; Mecenatystė; Middle Ages; Renaissance; Enlightenment; Patronage.