LTMaždaug nuo XVII a. vidurio katalikiškosios Reformos nuostatos, iš esmės įgyvendintos, tapo nebe aktyvinančiu, o stabilizuojančiu religinio gyvenimo veiksniu. Apšvietos epochoje katalikišką pastoraciją praturtino ypatingas dėmesys žemiško tikinčiųjų gyvenimo sąlygoms, sekuliarizacijos procesas ir politinės aplinkybės vėliau smarkiai pakeitė Bažnyčios teisinę ir materialinę būklę, tačiau kunigo įvaizdis, pastoracijos ir maldingumo tradicijos, o drauge ir nemenka religinio mentaliteto dalis išliko iš esmės nepakitę iki pat XX a. antrosios pusės - Vatikano II Susirinkimo laikų. Sielovados reformos dėka parapija virto gyva bažnytinio ir socialinio gyvenimo ląstele. Atsiradus kiekvieną žmogų pasiekiančiam parapijų tinklui bei prieinamai religinei lektūrai liaudies kalba, asmeninis religingumas, ligtol buvęs visuomenės elito privilegija, pamažu tapo tikinčiųjų didžiumos savastimi ir susilpnino luomines pertvaras. Galiausiai plati visų visuomenės sluoksnių, tarp jų ir valstiečių evangelizacija ir jų įtraukimas į Bažnyčios gyvenimą padėjo išlikti pačiai lietuvių kalbai ir tautai, parengė šalį modernios valstybės kūrimui. [Iš straipsnio, p. 259]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Viduramžiai; Renesansas; Apšvieta; Katalikiškoji reforma; Middle Ages; Renaissance; Enlightenment; Catholic reform.