Dailininkas
LTViduramžiais dailininko padėtis labai skyrėsi nuo šiandienio dailininko įvaizdžio. Pagrindinis skirtumas tas, kad dailės profesijos nebuvo išskiriamos iš kitų amatų. Tapyba, mūrijimas, odos apdirbimas ir siuvimas vertinti labai panašiai. Socialinėje hierarchijoje jų vieta buvo tarp „nekilmingų“ žmonių atliekamų „negarbingų“ darbų. Renesanse padėtis iš esmės nepasikeitė, nors kai kurie dailininkai, kaip išskirtinės asmenybės, jau galėjo užimti savo profesijoms nebūdingą socialinę padėtį. Tik XVII-XVIII a., atsirandant dailės kūrinių rinkai ir kolekcininkams, dailininkai gali ne tik vykdyti konkrečius užsakymus, bet ir kurti kai kuriuos kūrinius visiškai laisvai, tikėdamiesi juos sėkmingai parduoti, dovanoti ir pan. Tai jau padeda pamatus dailininko kūrybinės laisvės savimonei. Tiesa, čia dar daug kas priklauso nuo egzistuojančių estetinių vertinimų arba paklausos. Lieka nedidelis žingsnis iki XIX a. art pout l‘art, galutinai išlaisvinančios dailininko sąmonę nuo kūrybinės priklausomybės. [Iš straipsnio, p. 140]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Viduramžiai; Renesansas; Socialinė hierarchija; Dailininkai; Middle Ages; Renaissance; Social strata; Artists.
- Dailė ir komercija: apie XVIII a. dailininko darbą ir užmokesčius / Lina Balaišytė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė : valstybė, kultūra, edukacija / sudarytoja Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2015. P. 341-354.
- Dailininkai XVIII a. Radvilų dvare / Aistė Paliušytė. Menotyra. 2014, t. 21, Nr. 4, p. 289-303.
- Mecenatystės reiškinys XVII a. LDK: bažnytinės architektūros užsakymai / Mindaugas Paknys. Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003. 359, [7] iliustr. lap.
- XVIII a. dvaro tapytojų laiškai: apie dailininko savimonę ir statusą / Lina Balaišytė. Senoji Lietuvos literatūra. 2014, 37 p. 257-275.
