LTIstorikai, rašę apie romėniškosios kilmės mitą, siejo jo genezę su renesansinėmis kilmės teorijomis. Priešingai istoriografijoje pasklidusiam požiūriui, jog Viduramžių sąmonė buvo apibrėžta tik korporacinės, luominės ir religinės savimonės, Europos visuomenėse jau nuo VI a. po Kr. klestėjo etninės kilmės mitai, kuriuose panaudotos antikinio paveldo ir Biblijos istorijos. Lietuviai, vėliausiai pritapę prie lotyniškosios civilizacijos, savo romėniškosios kilmės legenda papildė seną tradiciją. Apie keturis šimtus metų gyvavusi legenda nuo XVI a. pabaigos susipynė su sarmatizmu - slavų kilmės teorija, vėliau išsirutuliojusia į vyraujančią Abiejų Tautų Respublikos ideologiją. Abu mitai buvo svarbūs LDK bajoriškosios kultūros reiškiniai, viena vertus, atspindėję LDK politinės tautos tapatumo siekius, kita vertus, išreiškę Respublikos bajorų integracijos tendencijas. Petro Dusburgiečio Romovę kaip vietą, kurioje rezidavo vyriausiasis visų pagonių žynys krivių krivaitis, ir jos siejimą su Roma vargiai galima traktuoti kaip genezės mito pėdsaką, nes Dusburgietis nesiėmė aiškinti, kaip šis vietovardis atsirado Prūsijoje. Gali būti, jog jis tiesiog pritaikė vakarietiškąjį visuotinės Bažnyčios modelį pagonims arba, nugirdęs apie Romovę, manė esant verta papasakoti apie šį paslaptingu keliu pas barbarus atkeliavusį skolinį. Dar mažiau įtikinamas atrodo požiūris, esą romėniškoji lietuvių kilmės teorija jau XIV a. tarnavusi kryžiuočių, laikiusių save Romos imperijos paveldėtojais, propagandai kaip vienas argumentų, turėjusių pateisinti jų vykdytą ekspansiją. [Iš straipsnio, p. 31]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Viduramžiai; Lietuviškoji raštija; Middle Ages; Lithuanian writings.