Die Memelkultur in der Römischen Kaiserzeit : Auswertung der Archivalien aus dem Nachlass von Herbert Jankuhn

LTŠi knyga yra skirta įvertinti ir interpretuoti daliai Herberto Jankuhno archyvinio palikimo, kuris dabar saugomas Archeologijos muziejuje Gottorfo pilyje (Stiftung Schleswig-Holsteinische Landesmuseen Schloss Gottorf, Šlezvigas, Vokietija). Herberto Jankuhno (1905-1990) palikimą sudaro kartoteka, kuri buvo užpildyta XX a. 3 dešimtmetyje, kai jis rinko duomenis savo daktaro disertacijai apie ankstyvąjį romėniškąjį laikotarpį Semboje. Jis taip pat domėjosi kitais Rytų Prūsijos arealais ir užfiksavo radinius, kilusius iš šiaurinių Rytų Prūsijos regionų, tuo metu saugotų Prussia muziejuje Karaliaučiuje ir Tilžės muziejuje, (t. y. iš Tilžės, Ragainės, Šilutės ir Klaipėdos apskričių). Pastaroji medžiaga tarsi grąžina prie vadinamosios Carlo Engelio Memelkultur koncepcijos. Šis fenomenas romėniškuoju laikotarpiu klestėjo nuo buvusių Tilžės, Ragainės apskričių pietuose, tolyn per šiandieninį Lietuvos pajūrį iki šiaurės vakarinės Latvijos dalies. Vėliau, Vokiečių Ordino laikais, šie arealai rašytiniuose šaltiniuose nurodomi kaip apgyvendinti kuršių ir skalvių su mistiška Lamatos žeme tarp jų, kuri lokalizuojama pietinėse kuršių žemėse (arealuose aplink Priekulę ir Švėkšną). Žinoma, nėra teisinga viduramžių etnonimus taikyti romėniškojo laikotarpio kultūriniams junginiams. Nuo XX a. 9 dešimtmečio Lietuvos mokslininkai skyrė dvi vadinamojo Memelkultur arealo dalis: šiaurėje Vakarų Lietuvos kapinynus su akmenų vainikais ir Nemuno žemupio kapinynus pietuose. Jankuhnas, kuris labiausiai domėjosi ankstyvuoju romėniškuoju laikotarpiu, Memel kultūros neskaidė į dvi dalis. Pastebėtina, kad abiejų Memelkultur pogrupių archeologinė medžiaga atstovaujama labai panašaus radinių tipų spektro.Jų skirtumai labiau pastebimi laidojimo papročiuose - nedegintiniai kapai vadinamuosiuose Vakarų Lietuvos kapinynuose buvo apdedami akmenų ratais ar kitokiais kroviniais, o Nemuno žemupio kapinynuose randami paprastesnės konstrukcijos griautiniai kapai, kuriuose dedamos akmenų poros, pavieniai akmenys ar jų iš viso nesama. Panašus įkapių abiejose kultūrinėse grupėse pobūdis skatina iš naujo jas vertinti kaip vienumą - vadinamą Memelkultur. Šis terminas gali būti siejamas su dviems fenomenais. Visų pirma, tai Klaipėdos krašto regionas (Memelland, Memelgebiet), tačiau tai yra XX amžiaus darinys, o jo teritorija gerokai mažesnė nei Memelkultur arealas. Todėl terminas Memelkultur lietuviškai gali būti suprantamas Nemuno (vok. Memel) upės ir jos baseinų, besidriekiančių komunikacijos linijų įtakų plotmėje, ypač, jei priimsime šios upės viduramžių sampratą, kai Kuršių marios buvo suvokiamos kaip Nemuno/Memel upės tęsinys, kurios pabaigoje buvo įkurta Memelio pilis ir miestas. Romėniškojo laikotarpio Lietuvos pajūrio gyventojai turėjo prieigą prie toli siekiančių kontaktų per Kuršių marias ir Baltijos jūrą, bet upių tinklas taip pat turėjo svarbų vaidmenį komunikacijų tinklui, kuris driekėsi į šiaurę link Pietvakarių Latvijos ir į pietus per Tilžės ir Ragainės "vartus". Kuršių Nerija buvo tarsi skydas žemyninėms sritims, taip pat funkcionavo kaip komunikacinė linija ryšiams su Semba. Paskutiniaisiais dešimtmečiais dalis geologų pateikė naują teoriją, pagal kurią pagrindinė Nemuno upės tėkmė ties Tilže suko į pietus per Įsručio-Priegliaus arteriją. Pagal šią teoriją, Nemuno Rusnės atšaka yra gana jauna (apie 1000 metų amžiaus). Vienas pagrindinių šios teorijos argumentų - tai, kad esą čia nerandama senesnių archeologinių radinių.Būtina pabrėžti, jog šiam požiūriui būdinga silpnoji jo pusė. Jau XX a. 3 dešimtmetyje mokytojas iš Žemumos apskrities (Kr. Niederung), Paulas Lemke paskelbė priešistorinių šio regiono radinių sąrašą (daugiausia akmeninių kirvių). Taip pat esama keleto kitų radinių, apie kuriuos žinoma iš archyvinių duomenų, kilusių iš Nemuno žemupio buv. Šilutės apskrityje (Kr. Heydekrug/Šilokarčemos). Net jeigu Nemuno upės Rusnės atšaka neegzistavo romėniškuoju laikotarpiu, kitos tokios tekančios į Kuršių marias upės, kaip Šyša, Minija ar Gilija buvo svarbūs komunikaciniai kanalai Kuršių marių ir Baltijos jūros kryptimi. H. Jankuhnas aprašė radinius iš Memelkultur srities, kurie buvo kilę iš Rytų Prūsijos archeologijos objektų. Daug jų rado XIX a. archeologijos mėgėjai. Pastabos, kurias H. Jankuhnas įrašė savo kartotekoje, skatina ieškoti daugiau žinių apie XIX a. archeologinių senienų rinkėjus ir surasti naujų duomenų apie gimnazijos mokytoją Eduardą Gisevijų (Tilžė), vaistininką Bernhardą Theophilą Settegastą (Šilutė) ir medienos pirklį Ernstą Heinrichą Anckerį (Rusnė). Kaip aiškėja, visi šie asmenys buvo Lietuvių literatūros draugijos (LLD, Litauische literarische Gesellschaft) Tilžėje nariai. Ši draugija taip pat domėjosi archeologija ir turėjo savą rinkinį. T. B. Settegastas net paliko testamentu savo rinkinį LLD. Ši draugija buvo vieta, kurioje mėgėjai susitiko su tokiais profesionalais iš Karaliaučiaus, kaip Georgas Bujackas ir Adalbertas Bezzenbergeris. Dėl pastarųjų įtakos E. Gisevijaus archeologinė ir archyvinė kolekcija bei piešiniai buvo palikti Senovės mylėtojų Prūsijoje draugijai (Altertumsgesellschaft Prussia). Vėliau E. Anckeris nemažai archeologinių radinių dovanojo Prussia muziejui. [...]. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos istorija; Archeologija; Geležies amžius; Archeologiniai radiniai; Monografija; The Lithuanian history; Archaeology; Iron-age; Archaeological finds; Monography.

ENThis book is an evaluation and interpretation of a part of Herbert Jankuhn's archival legacy now held at the Museum für Archäologie Schloss Gottorf (Stiftung Schleswig-Holsteinische Landesmuseen Schloss Gottorf, Schleswig, Germany). The legacy of H. Jankuhn (1905-1990) consists of a card-catalogue, which was compiled in the late 1920s when he collected material on the Early Roman Period in Samland for his doctoral dissertation. He was also interested in other parts of Eastern Prussia. Jankuhn also recorded archaeological finds from northern regions of Eastern Prussia once kept in the Prussia-Museum (Königsberg) and Tilsit-Museum (Kr. Tilsit, Kr. Ragnit, Kr. Heydekrug, Kr. Memel). The latter material leads back to Carl Engel's conception of the so-called 'Memelkultur'. This phenomenon flourished during the Roman Period from areas of Kr. Tilsit, Kr. Ragnit, Kr. Niederung in the south via what is nowadays the Lithuanian coastland as far as south-western parts of Latvia. Later, during the time of the Teutonic Order, these areas were recorded in written sources as inhabited by Curonians and Scalvians with a mystical Lamata land in-between, which was located in Southern Curonia (in the area around Prökuls and Švėkšna). Of course, it is incorrect to implant mediaeval ethnonyms onto cultural units of the Roman Period. Since the 1980s two distinct parts of the 'Memelkultur' have been studied by Lithuanian scholars, namely West Lithuanian cemeteries with stone-enclosures in the north and cemeteries of the lower reaches of the River Nemunas/Memel in the south. Jankuhn, who was mainly engaged with the Early Roman Period, did not separate the 'Memelkultur' into two parts. It is noticeable that the archaeological material from both sub-groups of the 'Memelkultur' bear very similar spectra of types.Their differences are more detectable in burial customs - the inhumation burials of the so-called West Lithuanian cemeteries mainly were provided with circular or other enclosures, and burials in the Lower Nemunas / Memel region were more simple inhumations supported with pairs of stones, single stones or without any stones at all. The very similar character of grave-goods in both cultural groups inspires once again to consider them as a unit - the so-called 'Memelkultur'. This name may be associated with two phenomena. One is the region of 'Memelland'/'Memelgebiet'/'Klaipėdos kraštas’, but this is a twentieth-century creation and its territory is much smaller than the area of the 'Memelkultur'. Therefore, the term 'Memelkultur' may be seen in the light of the influence of communications active along the Memel/Nemunas river and its basin, especially if we accept the mediaeval understanding of this river, whereby the Curonian Lagoon was regarded as a prolongation of the River Memel, at the end of which the castle and town of Memel were founded (Memel: Lith. Klaipėda). The inhabitants of the Lithuanian coastland in the Roman Period had access to far-flung contacts via the Curonian Lagoon and the Baltic Sea, but also the network of rivers played an important role for a communication network which stretched to the north towards SW Latvia and to the south through the 'gate' of Tilsit and Ragnit. The Curonian Spit served the function of a shield for continental areas but also played the role of a communication line with Samland. In recent decades some geologists have presented a new theory, according to which at Tilsit the main flow of the River Memel turned southwards via the Inster-Pregel artery. According to this theory, the Russ/Rusnė branch of the Memel /Nemunas is relatively young (around 1,000 years old). One of the main arguments for this theory is a perceived complete lack of older archaeol.It is necessary to stress that this point of view has its weaknesses. Already in the 1920s, a teacher from Kr. Niederung, Paul Lemke, published a list of prehistoric finds in this region (mainly stone axes). Also there are several other finds known from archival records as having come from the lower reaches of the Memel in Kr. Heydekrug. Even if the Russ / Rusnė branch of the River Memel did not exist in the Roman Period, other rivers flowing into the Curonian Lagoon such as the Schiess/Šyša, Minge/Minija, and the Gilge/Matrosovka were important canals of communication towards the Curonian Lagoon and the Baltic Sea. Jankuhn recorded 'Memelkultur' finds which originated from former Eastern Prussian sites. Many of them were found by amateur archaeologists in the nineteenth century. Remarks made by Jankuhn in his card-catalogue led us to seek more knowledge about nineteenth-century collectors of archaeological antiquities, and discover new data about the grammar-school teacher, Eduard Gisevius (Tilsit), the pharmacist Bernhard Theophil Settegast (Heydekrug), and the timber merchant Ernst Heinrich Ancker (Russ). It turns out that all these persons were members of the 'Litauische literarische Gesellschaft' (LLG) in Tilsit. This society was also engaged in archaeology and had its own collection. В. T. Settegast even bequeathed his archaeological collection to the LLG. This society was a place where amateurs met with archaeological professionals from Königsberg such as Georg Bujack and Adalbert Bezzenberger. Under their influence the archaeological and archival collection of E. Gisevius plus his drawings were left to the 'Altertumsgesellschaft Prussia'. Later many archaeological finds were donated by E. H. Ancker to the Prussia-Museum. [...]. [From the publication]