Menininkas kaip spektaklio personažas Eimunto Nekrošiaus teatre. Režisieriaus pasaulėžvalgos retrospekcija

LTMenininko / kūrybos fenomenas yra svarbus Nekrošiaus teatro objektas pradedant spektakliais „Pirosmani, Pirosmani...“ (1981), „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ (1994) ir baigiant „Bado meistru“ (2015). Spektaklyje „Nosis“ (1991) taikoma dar viena menininko reprezentacijos teatre forma – atsiranda inscenizuojamo literatūros kūrinio autoriaus kaip spektaklyje veikiančio herojaus įvestis. Autoriaus, esančio tarp spektaklio pagal jo literatūros kūrinį veikėjų, buvimas pratęstas spektakliuose „Pradžia. K. Donelaitis. Metai“ (2003), „Dieviškoji komedija“ (2012), „Cinkas (Zn)“ (2017). Įvardyta teatro personažų kategorija suponuoja aktualų Nekrošiaus kūrybos naratyvą, atskleidžiantį ne tik režisieriaus menines / etines koordinates, bet ir požiūrio į menininką kaitą, nulemtą konkretaus spektaklio sukūrimo laikmečio ir asmeninės patirties. Apžvelgiant Nekrošiaus viešus pasisakymus per menininko / kūrybos prizmę, pasirinktos ir išskirtos personažo temai aktualios trys koordinatės (vertybinės atramos), nusakančios menininko nepriklausomybės idėją, menininko kūrybos autentiškumą kaip vertę, darbo / amato reikšmę kūrybos procese, analizuojami jų tropai skirtingais laikotarpiais sukurtuose spektakliuose. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Eimuntas Nekrošius; Laikmetis; Menininkas; Pasaulėžvalga; Personažas; Artist; Character; Eimuntas Nekrošius; Era; Worldview.

ENThe article is based on the presentation given at the international conference “Eimuntas Nekrošius. NOW”, held at the National Gallery of Art on November 29, 2019. The article discusses the phenomenon of the artist as a character in director Eimuntas Nekrošius’ theatre as well as aspects of the concept of creative work. Based on the concepts of the author as the discourse grouping principle, one who connects all meanings and is the focal point of coherence, the director’s statements from different periods and interviews are analysed, discussing the consistency and integrity of his worldview, which stood out against modern day dynamics, introducing three relevant coordinates that help describe the idea of the artist’s independence, the authenticity of creation as something of value, the importance of the craft in the creative process, as well as giving an analysis of his tropes in the plays Pirosmani, Pirosmani... (1981), Mozart and Salieri; Don Juan. Plague (1994), and A Hunger Master (2015). The research of the problem and retrospective worldview analysis inform the author’s reflections that the artist’s character, in the directorial work of Nekrošius, not only told the story of a particular character but also, through images of an unrecognised artist, a dying and returning creator, expressed the director’s view on life, his values. [From the publication]