LTDomėjimasis bajoro Stanislovo Narutavičiaus asmeniu tikriausiai turėtų prasidėti nuo klausimo: kodėl gi, nepaisant lenkiškos kilmės, šis signataras tvirtino esantis kuo tikriausias žemaitis, o gyvenimą dedikavo lietuvybės auginimui Lietuvoje? Istorikė Solveiga Lukminaitė nori pabrėžti, kad Nepriklausomybės Akto signataras, dvarininkas atstovavo XIX a. inteligentijos grupei, kuri aiškiai deklaravo, kad jų kilmė, gimtoji kalba nebuvo esminiai faktoriai renkantis savo tapatumą. Signataras buvo viena sudėtingiausių asmenybių iš 20 Lietuvos Tarybos narių, padėjusių parašą po Nepriklausomybę skelbiančiu dokumentu. Be aktyvaus įsitraukimo į visuomeninę, politinę veiklą, skaitytoją turėtų sudominti vienas iš svarbiausių S. Narutavičiaus gyvenimo siekių - mažinti / panaikinti XX a. pradžioje įsiplieskusį Lietuvos ir Lenkijos valdžių konfliktą, skatinti lietuvių ir lenkų tautų bendrystę. Šiam tikslui intelektualas skyrė visą laiką ir sveikatą. Paskutiniu gyvenimo tikslu išsikėlęs išplėsti Brevikių dvarą, tačiau sumanymui nepavykus ir įsiskolinus, šis šviesus žmogus sulaukė tragiško likimo - atėmė sau gyvybę. [Iš Įvado, p. 22]Reikšminiai žodžiai: Donatas Malinauskas; Valstybės veikėjai; Biografijos; Signatarai (Vasario 16-osios aktas); Donatas Malinauskas; Biographies.