Būti

LTJacques’o Derrida tekste Gyvūnas, kuris, vadinasi, esu (L’animal que donc je suis) išskleistos nuogumo, autobiografijos, žvilgsnio asimetrijos ir buvimo paskui idėjos šiame straipsnyje skaitomos kito mąstytojo veikalo – Marxo šmėklų (Spectres de Marx) – perspektyvoje, pasitelkiant pastarajame veikale interpretuojamą išnirusio laiko metaforą. Gyvūno ir žmogaus ontologinį santykį interpretuojant kaip vėlavimą būti ir to buvimo suvokimo atidėjimą, Derrida diskursas apie gyvūno klausimą parodomas kaip nepakankamas praktiniam veikimui angažuoti (nes tebesiskleidžiantis dualistinėje mąstymo paradigmoje), tačiau sudarantis sąlygas kitokio ontologinio mąstymo galimybei (nes įtvirtinantis radikalų pertrūkį tarp dualistinės sistemos narių). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dekonstrukcija; Derrida; Gyvūnas; Laikas; Ontologija; Žmogus; Animal; Deconstruction; Derrida; Human; Ontology; Time.

ENThe paper examines the ideas of nakedness, autobiography, asymmetrical gaze, and being after, developed in Jacques Derrida’s The Animal That Therefore I Am, by reading them in the context of Derrida’s Specters of Marx where the thinker offers his interpretation of the metaphor of the disjointed time. By interpreting animal– human relationship as being-late-to-be and as a postponement of the understanding of such a being, it is demonstrated that Derrida’s discourse on the question of animal is insufficient for engaging one in practical action (since it remains within the dualist paradigm of thought), yet can be viewed as grounding the possibility of a different way of thinking (since it constitutes a radical rupture between the members of the dualist system). [From the publication]