LTStraipsnyje siekiama išsiaiškinti Heideggerio samprotavimų apie gyvūną pobūdį. Daugiausia remiamasi 1929–1930 m. paskaitomis, kuriose Heideggeris išplėtoja tezę apie gyvūno pasaulį. Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama tam, kas Heideggerio svarstymuose yra problemiška, ką pats Heideggeris įvardija kaip problemiška ir kokios dviprasmybės lieka visame paskaitų korpuse. Analizė pradedama nuo Heideggerio tezės Tier ist weltarm pobūdžio. Aiškinamasi, koks yra šios tezės tikrasis turinys ir statusas, kodėl Heideggeris siekia atsiriboti nuo pozityvaus šios tezės turinio, kokią reikšmę turi tai, kad ši tezė yra ne tiek teiginys apie gyvūno savybes, bet Wesensaussage. Pristatoma, kaip Heideggeris bando išsivaduoti iš mechanistinės organizmo sampratos. Analizuojamos Heideggerio nubrėžtos gyvūno kitybės prieinamumo galimybės ir ribos. Galiausiai straipsnis skiriamas esminėms perskyroms, kuriose įtvirtinamas skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno, tarp weltbildend ir weltarm, benehmen ir vernehmen, offen ir offenbar. Konstatuojama, kad Heideggerio diskurse lieka nepašalinamos dviprasmybės. Viena vertus, Heideggeris nubrėžia ribą, kurios žmogus negali peržengti ir pripažįsta, kad bet kokie teiginiai apie gyvūną galimi tik su išlygomis. Kita vertus, Heideggeris kalba apie gyvūną tvirtai tada, kai atsakinėja į klausimą, kokia yra žmogaus esmė. Tada gyvūnas apibūdinamas negatyviai, kaip neturintis žmogui rezervuotų savybių. Jis neturi Als-Struktur, negali suvokti esinio kaip tokio, jo kalbai trūksta reikšmės ir t. t. Galiausiai konstatuojama, kad Heideggeris, atimdamas iš gyvūno grynai žmogiškas savybes, susigrąžina tą weltarm turinį, kurio labiausiai norėjo išvengti. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Gyvybė; Gyvūnas; Heideggeris; Pasaulis; Weltarm; Žmogus; Animal; Heidegger; Human; Life; Weltarm; World.
EN. [From the publication]