Ką pasakė tabakininkas iš tabako gatvės? Didingumo žalojimas paskutiniajame Aleksejaus Germano kūrinyje
LTKūnas Aleksejaus Germano filme „Sunku būti dievu“ pažymėtas juslių žalojimo gausos ir sąlyčio su ontologinės tikrovės efektą kuriančiais elementais pertekliumi. Tačiau pats kūno vaizdavimas čia išreikštas griežta žodžio ir tikrovės, vaizdo ir materijos, subjekto ir naratyvo, kitų reprezentacinių elementų atitikimo logika. Šiuo straipsniu, atitolstant nuo kūniškumo studijų ir Gilles’io Deleuze’o afekto koncepcijos paremtų kino tyrimų, bandoma išryškinti kūno pertekliaus poziciją Jacques’o Rancière’o nereprezentuojamumo ir didingumo sąvokų genealoginėje kritikoje. Parataktiškai jungiant Germano kino scenarijaus tekstą ir kino vaizdinius, Lisabonos žemės drebėjimo aprašymą ir Immanuelio Kanto didingumo sąvokos analizę, šiuo straipsniu labiau siekiama įrašyti nei pademonstruoti singuliaraus kūno pajautos kūrimo įvykius bei kūno pertekliaus reprezentacijos politiškumo pasekmes. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Aleksej German; Estetika; Germanas, Aleksejus; Jacques Ranciere; Kūnas; Nereprezentuojamumas; Ranciere, Jacquesas; Aesthetics; Aleksey German; Body; German, Aleksey; Jacques Ranciere; Nonrepresentability; Ranciere, Jacques.
ENAleksey German’s last film, “Hard to be a god”, is marked by the excess of the body, the overwhelming visualization of mutilation of senses and the abundance of other elements that create the effect of ontological reality. Yet the representation of the body itself follows a strict logic of correspondence between words and presence, images and matter, and subject and narrative. This article departs from the usual pattern of studies in the philosophy of film that tend to draw heavily on concepts such as embodiment and the Deleuzian notion of affect. Instead, it attempts to delineate the valence of the bodily excess in the genealogy of aesthetics, as set out by Jacques Rancière in his critique of the concepts of nonrepresentability and the sublime. Thus, the article paratacticaly engages, inter alia, fragments of Aleksey German’s script, his film’s images, as well as descriptions of the Lisbon earthquake and Imanuel Kant’s evocations of the sublime. It does so in order to inscribe, rather than demonstrate, the political consequences of the representation of bodily excess, and to insist on, rather than explicate, the singular events creating a bodily aesthesis. [From the publication]
