Veido esatis

LTŠiame straipsnyje grįžtama prie afekto ir esaties sąvokų analizės, skirtingai pristatytų Gilles’io Deleuze’o ir Emmanuelio Levino, siekiant kritiškai pažvelgti į jų ryšį su žmogaus veido reprezentacijos ir politiškumo konceptualizacija. Tiksliau, čia nagrinėjamos afekto teorijos, kurios postuluoja afekto ne-reprezentatyvumą, bet tuo pat metu randa jo įrodymų žmogaus veido kitimo laikiškume ir įrašo šį laikiškumą į ontologinį registrą. Straipsnyje atvirai abejojama tokia teorine pozicija parodant, kad veido esatis yra vienalaikė su afekto ir politinės galios aktualizacija, o jos vaizdavimas yra visada apspręstas vizualinės reprezentacijos ir imanentinės aplinkos sąlygų. Savo poziciją autorius grindžia pasitelkdamas motinų, kurių sūnūs dingo be žinios Čečėnijos karo metu, veidų afekto analizę ir pateikdamas singuliarius tokio laiko potyrio vaizdinius. Tai leidžia apibrėžti žmogaus veido esaties reprezentacijos problematiką, sykiu parodant analitinės, vizualinės, ir politinės pozicijų sambūvį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Afektas; Atvaizdas; Laikiškumas; Subjektyvacija; Vaizdinys; Veidas; Affect; Face; Image; Subjectification; Temporality.

ENThis article critically revisits the notions of presence and affect as distinctly initiated by Levinas and Deleuze in order to explore consecutive significance of such inquiries for the conceptualization of representability and politization of human face. Particularly and explicitly it takes an issue with the affect theories that, insisting on affect’s non-representability, found its evidence in the temporal dimensions of human face and wrote it as a matter of ontological presence. The article argues that while the emergence of presence of face is conterminous with the political determination and actualization of affect, its representation is always mediated by visual aesthetic regime and its temporality is already contingent upon the immanent conditions of face’s medium. The case in point is a face in crisis, namely that of mothers of the disappeared who are living in undecidibility of death and time in no-war-no-peace situation in Chechnya. The singular temporal experiences that in this article are presented in the visual fragments of the narrative are paratacticaly related to the theoretical explorations: the attempt and failure to represent the presence of human face that indicates an eventual cohabitation of its analytical, visual, and political positionalities. [From the publication]