Atmintis ir kartotė. Nuo įtampos prie konflikto
LTKlasikinė filosofija ir fenomenologija atmintį traktuoja kaip to paties nekintančio dalyko ir buvusios dabarties pakartojimą. Straipsnyje tai kvestionuojama ir svarstomas kitoks galimas ryšys tarp atminties ir kartojimo. Kierkegaard’o filosofijoje kartojimas atskiriamas nuo atminties, įvedant kartojimo į priekį ir atnaujinančio kartojimo (reprizos) idėją. Radikaliausiai atmintis ir kartojimas supriešinami psichoanalizėje. Žmogaus psichiką konstituoja ne tiek atmintis, kiek kartojimas, pasireiškiantis atminties pėdsakais, kuriuose patirtis nuolat transformuojama, pajungiama trynimo, perkėlimo, fantazmų kūrimo darbui. Aptinkami dabartimi niekada nebuvusios praeities prisiminimo fenomenai. Derrida, Deleuze’as, svarstydami laiko, skirties, kartotės problematiką, įtraukia psichoanalizės tyrinėjimus, kurie verčia keisti požiūrį į psichiką, subjektą, jo ryšį su pasauliu. Kai kurios jų idėjos pristatomos nagrinėjant du filmus: Lyne’o Lolitą ir Nolano Memento. Ir viename, ir kitame pasakojime kartotė remiasi atmintimi ir skatina veikti – ieškoti (geismo arba žudymo objekto). Bet vienur (Lolitoje) išryškėja negalimybė pakartoti prisimenamas patirtis, o kitur (Memento) paaiškėja, jog kartotė remiasi tariama, falsifikuota atmintimi ir galiausiai visiškai iš jos išsivaduoja, virsdama kartojimo automatizmu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: A. Lyne; Atmintis; Ch. Nolan; Ch. Nolanas; Derrida; Freudas; Kartojimas; Kartotė; Laikas; Naratologija; Pasakojimas; Pasąmonė; Prisiminimas; Psichoanalizė; Pėdsakas; A. Lyne; Ch. Nolan; Derrida; Freud; Memory; Narrative; Narratology; Psychoanalysis; Remembrance; Repetition; Reprise; Time; Trace; Unconscious, narrative; Unconsciousness.
