Paminklas ir laikas. Viollet-le-Duco ir Ruskino kontroversija
LTStraipsnyje nagrinėjamas dirbinių buvimo būdas, susijęs su jų įpaminklinimu. Įpaminklinimas savo ruožtu įrašomas į pamatinių dirbinio virsmų – nyksmo ir grįžties – kontekstą, kuris, kaip teigiama, esmiškai pratęsia Martino Heideggerio nagrinėtą įrankio parankumo sritį. Tiesiogiai temiškai analizuojamas lemtingas paminklosaugos teorijos raidos epizodas – XIX amžiaus teoretikų Eugène’o Viollet-le-Duco restauravimo ir Johno Ruskino konservavimo sampratų susidūrimas, veikęs ir tebeveikiąs paminklosaugos teoriją ir praktiką. Iškeliamos ir aptariamos filosofinės abiejų teoretikų požiūrių prielaidos, visų pirma – jų mąstyme netematiškai glūdintis, bet jas lemiantis požiūris į laiką. Aktualizuojamas paminklosaugos kaip substratinio, medžiaginio lygmens hermeneutikos sąryšis su to paties laikotarpio romantinės hermeneutikos principais, jų kontekste apibūdinami Viollet-le-Duco ir Ruskino paminklosaugos variantai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Architektūrinis statinys; Dirbinys; Grįžtis; Hermeneutika; Konservavimas; Laikas; Paminklas; Paminklosauga; Paveldas; Restauravimas; Statinys; Architectural building; Conservation; Craft work; Heritage; Heritage preservation; Hermeneutics; Monument; Restoration; Return; Time.
ENThe paper examines the mode of being of a craft work as it transforms into a monument. Monumentalisation, in its turn, is inscribed into the context of a work’s fundamental transformations – its decay and return, – which is said to expand Martin Heidegger’s thought on the issue of the usefulness of the tool. Thematically, the paper analyses a crucial episode in the development of the theory of monumentalisation, the collision of the opposing conceptions of restoration and conservation of the twentieth-century theorists of architecture Eugène Viollet-le- Duc and John Ruskin, a collision that has been affecting the theory and practice of heritage preservation ever since these theories appeared. The analysis highlights and explores the premises of each theorist, primarily focusing on their view of time, which implicitly and yet fundamentally underlies their thinking. Heritage preservation appears as a hermeneutics of the material plane of a work (a building in this case), and the paper foregrounds its relationship with the tenets of the romanticist hermeneutics of the time, Viollet-le-Duc’s and Ruskin’s theories being presented as variants of this outlook. [From the publication]
