Kiek laiko reikia, kad išeitum iš kambario?
LTŠiame straipsnyje, pasiremiant įvairiomis laikiškumo sampratomis, nagrinėjamos dvi „užstrigimo“ erdvėje situacijos – Luiso Buñuelio filmas „Angelas naikintojas“ ir Marinos Abramovič performansas „Menininkas dalyvauja“ (The Artist is Present). Pirmuoju atveju kino personažai negali palikti kambario patalpos dėl „mentalinio bloko“, antruoju – gyvas menininkas nusprendžia tris mėnesius praleisti muziejaus erdvėje susitikinėdamas su žiūrovais. Straipsnyje parodoma, kad buvimas konkrečioje vietoje turi savo specifinius trukmės parametrus, kurių santykis negali būti paaiškintas jau Kanto minima tradicine laiko ir erdvės ašių simetrija. Todėl erdvės ir laiko sąsaja papildoma Platono khōra’os samprata, atskleidžiančia šias dvi plotmes siejantį virtualų ryšį. Buñuelio ir Abramovič siūlomų situacijų analizė Henri Bergsono, Edmundo Husserlio, stoikų ir kai kurių psichonalitikų teorijų kontekste nurodo išsilaisvinimo iš erdvės iliuzijos ir pirmapradžio laikiškumo suaktyvinimo būdus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Erdvė; Iliuzija; Khora; Laikas; Vaizduotė; Virtualumas; Illusion; Imagination; Khora; Space; Time; Virtuality.
ENThis article, by considering different concepts of temporality, examines two situations of spatial entrapment: Luis Buñuel’s film „Exterminating Angel“ and Marina Abramovič’s performance „The Artist is Present“. In the first case, fictional movie characters are not able to leave the room space because of a „mental block”; in the second, a living artist decides to spend three months in the museum space wordlessly meeting her audience. This paper shows that the presence in a particular place has its own specific parameters of duration, unexplainable according to the traditional ratio of symmetry between temporal and spatial axes – an understanding, which can be found already in Kant’s writings. Therefore, the spatial and temporal interface is reconsidered through Plato’s conception of khōra, linking two dimensions in a virtual connection. Thus the analysis of the situations offered by Buñuel and Abramovič, in the context Bergson’s, Husserl’s, the Stoics’ and some psychoanalytic theories, reveals the modes of liberation from the illusion of space as well as refers to the experience of intensified primordial temporality. [From the publication]
