Tapsmas moterimi ir postfeministinės strategijos
LTStraipsnyje aptariama feminizmo teoretikių reakcija į Gilles’ io Deleuze’o ir Felixo Guattari postuluojamą tapsmo moterimi teoriją. Ši reakcija atskleidžia gilų prieštaravimą tarp feministinės teorijos, siekiančios moteriškosios tapatybės pripažinimo ir įteisinimo, ir šiuolaikinės filosofijos, kurioje atsisakoma apibrėžtos subjekto sampratos. Feministinė kritika ir abejonės straipsnyje perteikiamos remiantis dviejų postfeminizmo teoretikių – Rosi Braidotti ir Elizabeth Grosz – tekstais. Nors abi kritikuoja Deleuze’o ir Guattari postuluojamą tapsmo moterimi teoriją, vis dėlto jos atskleidžia ir pozityvią šios teorijos įtaką postfeminizmui. Ši įtaka lėmė, jog geismas ir moteriškasis seksualumas imti apibrėžti pozityviomis sąvokomis. Be to, Deleuze’o ir Guattari postuluojamos „kūno be organų“ ir tapsmo teorijos sudarė sąlygas naujų kūno sampratų atsiradimui. Straipsnyje aptariamos Donnos Haraway sukurta kiborgo sąvoka bei Judithos Halberstam ir Iros Livingston postuluojama nežmogiško kūno samprata ir atskleidžiama, kaip šios sampratos įgalina pasipriešinti vyraujančiai patriarchalinei galiai. Taip pat analizuojama kūno ir technologijų sąveika Orlan ir Stelarco performansuose bei parodoma, kaip šie performansai gali būti interpretuojami postfeministinės teorijos kontekste. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Braidotti; Deleuze; Grosz; Guattari; Haraway; Kiborgas; Kūnas be organų; Ne-žmogiškas kūnas; Nežmogiškas kūnas; Tapsmas moterimi; Tapsmas nesuvokiamu; Tapsmas nesuvokiamu/-a; „kūnas be organų“; "Body without Organs"; Becoming-imperceptible; Becoming-woman; Braidotti; Cyborg; Deleuze; Grosz; Guattari; Haraway; Posthuman body; The Body without Organs.
ENThe article analyzes the feminist response to Gilles Deleuze and Felix Guattari’s notion of becoming-woman. Feminist reactions reveal the deep conflict between feminist theory, which seeks to empower female subjectivity, and contemporary philosophy, which departs from any notion of the subject. Feminist doubts and reservations are represented through the critical readings of Deleuze and Guattari by two post-feminist thinkers – Rosi Braidotti and Elizabeth Grosz. While maintaining some reservations about this theory, Braidotti and Grosz reveal many positive implications for postfeminist theory. One of the most important consequences is that the notion of desire and feminine sexuality can be discussed in positive and affirmative terms. Another consequence is that Deleuze and Guattari’s notion of the Body without Organs influenced new theories of bodily technologies and the posthuman body. The article examines Donna Haraway’s notion of the cyborg and Judith Halberstam and Ira Livingston’s notion of the posthuman body as a post-feminist reaction to dominant patriarchal power. The article also interprets the conjunction of technologies and the body by analyzing the performances of Orlan and Stelarc and demonstrates in what ways these performances can be read as post-feminist strategies. [From the publication]
