Pamatyti laiką

LTStraipsnyje ne tik analizuojant Immanuelio Kanto ir Martino Heideggerio tekstus, bet ir gretinant juos su konkrečiomis „tuščios erdvės“ ir „laiko be įvykių“ pratybomis (pvz., Kazimiro Malevičiaus „Juodojo kvadrato“ stebėjimu), siekiama atskleisti paslėptą, bet esminį vaizduotės vaidmenį transcendentalinėse suvokimo struktūrose. Tokiame kontekste vaizduotė ne tik neturėtų būti suvokiama kaip subjektyvus sugebėjimas, kuris aktyvuoja vidinius regėjimus ir tokiu būdu realizuoja antraeilį, t. y. reproduktyvų, kūrybingumą. Priešingai – įgydama exibitio originaria vaidmenį ir būdama ontologiškai pirmapradė, t. y. jėga, kuri užtikrina regėjimą ir schematizuoja suvokimą, ji laisvai konstruoja universalų laiko horizontą. Ir būtent todėl, kad vaizduotė iš esmės siejasi su kaita ir tėkme, ji atveria transcendentalinį solipsizmą tikrovei – tokiai, kurią suprantame kaip judėjimą patį savaime. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Erdvė; Laikas; Transcendentalinis schemiškumas; Transcendentalinė apercepcija; Vaizduotė; Imagination; Space; Time; Transcendental apperception; Transcendental schematism.

ENBy analyzing the texts of Kant and Heidegger and juxtaposing them with the concrete practices of exercising "empty space" and "empty time without things or events" (such as the prolonged observation of Malevich’s ‘Black Square’), this paper aims to reveal the suppressed but essential role of imagination in the transcendental structures of perception. Imagination is not to be considered a subjective faculty, activating inner visions and secondary, i. e. reproductive creativity. On the contrary, being ontologically primary as exibitio originaria, the force enabling seeing and schematizing the perception, it freely constructs the universal horizon of time. And namely due to the fundamental property of imagination to be linked with change and flux, one can find an opening of transcendental solipsism to the reality which is the movement itself. [From the publication]