LTRomėniškuoju laikotarpiu greita Rytų Baltijos regiono ekonominė ir socialinė raida įtraukė baltų bendruomenes į naujai susiformavusių tarpregioninę kontaktų sistemų bei lėmė naujų technologijų plitimų ir savitų raidų. Archeologinėse vietovėse ryškiai išsiskyrė metalo industrija, pakeitusi kaulo-rago ir akmens dirbinius. Šalia juodosios metalurgijos žinių baltų bendruomenių materialinėje kultūroje vėl išplito spalvotųjų metalų dirbiniai, kurie išskirtiniai europiniame kontekste. Iki šiol baltiškos juvelyrikos tyrimai buvo paremti tik išlikusių dirbinių analize, o aptinkamos bronzos / žalvario apdirbimo liekanos retais atvejais padėdavo nustatyti gamintus dirbinius bei leisdavo plačiau nagrinėti Rytų Baltijos regione veikusius liejikus. Pastaruoju metu tyrinėjant Antilgės (Utenos r. sav.) įtvirtintų gyvenvietę aptikta liejimo formų ritiniams smeigtukams kolekcija, sudaranti sųlygas išsamiai išanalizuoti romėniškojo laikotarpio spalvotosios metalurgijos raidų baltų kraštuose. Straipsnyje aptariami ritiniai smeigtukai Rytų Baltijos regione, pristatoma Antilgės įtvirtintoje gyvenvietėje surinkta liejimo formų kolekcija ir nagrinėjamas jų radimo kontekstas, analizuotas 14C datomis. Kartu siekiant susipažinti su to laikotarpio baltų spalvotųja metalurgija atliekami eksperimentai rekonstruojant ritinio smeigtuko gamybos procesų. Diskutuojama, kad šiame spalvotosios metalurgijos raidos technologiniame etape ekonominė krašto situacija buvo palanki keliaujantiems juvelyrams, o ne pastoviai gyvenvietėse dirbusiems meistrams. Baltų spalvotoji metalurgija pirmų kartų romėniškuoju laikotarpiu pradėjo vystyti savitas tradicijas, tačiau buvo itin priklausoma nuo egzistuojančių mainų kelių aktyvumo, kurie Europoje I tūkstantmečiu kito.Per trumpų laikotarpį paplitęs bronzos / žalvario liejimas imitavo tolimų regionų pažangias technologijas, kai patiems specialistams trūko žaliavos ir įgūdžių šioms technologijoms atkartoti. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Antilgė (Utenos rajonas); Archeologinis eksperimentas; Archeologinė rekonstrukcija; Archeometalurgija; Baltai; Juvelyrika; Ritininis smeigtukas; Romos laikotarpis; Senasis geležies amžius; Antilgė (Utena district); Archaeological experiment; Archaeometallurgy; Archeological Reconstruction; Jewellery; Roman Iron Age; Roman period; Spool-headed Pin; The Balts.
ENDuring the Roman period, a rapid economic and social development of the Eastern Baltic region included the Balts in the newly formed interregional system of contacts, thus leading to the spread of new technologies and their distinctive development. The metal industry replaced dominant bone-antler and stone artefacts in archaeological sites. Alongside the knowledge of ferrous metallurgy, non-ferrous metal artefacts, unique in the European context, once again spread into the material culture of the Baltic communities. So far, Baltic jewellery research has been based solely on the analysis of surviving cast objects, but the remnants of bronze / brass processing, such as clay casting moulds, has rarely helped to identify produced artefacts and allowed for a more extensive examination of Eastern Baltic casters. Recently, during the investigations at Antilgė (Utena dist.) fortified settlement, a collection of fragmented casting moulds for spool-headed pins was found. This collection allowed a detailed analysis of the development of non-ferrous metallurgy in the Baltic area during the early Roman period. Paper discusses spool-headed pins in the Eastern Baltic region, presents new evidence of bronze / brass castingsite of Antilgė fortified settlement, and explores the context of their discovery as well as chronology based on 14C dates. Moreover, by experimental approach, we furthered investigations of early Roman Iron age non-ferrous metallurgy with a particular attempt to reconstruct the spool-headed pin manufacture process. We discuss that, at this technological stage of the development, non-ferrous metallurgy was executed in the region of considerable economic limitations to support permanent craftsmen in the settlements, and instead there existed jewellers that arranged their production itinerantly.For the first time in the Eastern Baltic region, non-ferrous metallurgy began to develop a distinctive tradition during the Roman period. However, it was highly dependent on the presence of existing exchange networks that were shifting in Europe during the first millennium. Bronze and brass casting became widespread over the short term, sometimes imitated advanced technologies of distant areas, whereas the professionals themselves lacked the raw materials and skills to replicate these technologies and formed their own tradition. [From the publication]