LTStraipsnyje analizuojama dviejų disciplinų – politinės filosofijos ir politikos mokslo – santykių raida, siekiama identifikuoti esmines susiklosčiusių santykių priežastis ir paaiškinti galimas perspektyvas. Darbe bandoma nustatyti, kokios filosofinės idėjos veikė besiformuojantį politikos mokslą, kokią įtaką jos padarė naujos disciplinos institucionalizacijos procesui ir santykių su politine filosofija raidai. Atliekant politikos mokslo institucionalizacijos proceso analizę, siekiama atskleisti priežastis, padidinusias įtampą tarp dviejų disciplinų ir lėmusias atviro priešiškumo prasiveržimą praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Darbe teigiama, kad įtampos tarp disciplinų kulminaciją lėmė pozityvistinių idėjų radikalizavimas politikos moksle, vėliau pavadintas bihevioristine revoliucija. Po jo tarp disciplinų atstovų nusistovėjo gana stabilūs, nors ir nevienareikšmiški santykiai, kurie iš esmės priklauso nuo to, kaip vertinami pozityvizmo principai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Biheviorizmas; Politikos mokslas; Politinė filosofija; Pozityvizmas; Scientizmas; Behaviorism; Biheviorism; Political philosophy; Political science; Positivism; Scientism.
ENThe aim of this article is to discuss the development of the relation between political philosophy and political science. The main causes and possible perspectives of that development are elaborated. There are explored philosophical ideas which influenced the emergence of political science, the process of its institutionalisation and the relation between political science and political philosophy. The analysis of the process of institutionalisation aims at identification of the main causes of the conflict between two disciplines. The culmination of that conflict occured at sixth decade of twentieth century and was named “The Behavioral Revolution”. The sharp antagonism lasted nearly two decates and when it came to an end the relation between political philosophy and political science became stable though ambiguous. [From the publication]