Menininkė kaip antropoceno partizanė: Aurelijos Maknytės ir Castor Fiber bendradarbiavimas

LTJau prasidėjęs šeštasis laukinių gyvūnų rūšių išnykimas skatina menininkus imtis partizaniškos veiklos, nes reikia pakeisti žmonių mąstymą tuomet, kai užimantieji galios pozicijas yra per daug suvaržyti naftos gavybos korporacijų ir rinkėjų, kad sustabdytų klimato kaitą. Viena tokių yra Lietuvos menininkė Aurelija Maknytė, tyrinėjanti bebrų gyvenimus pelkėse, upėse ir melioracijos grioviuose tęstiniame projekte „Kraštovaizdžio partizanas: Castor Fiber“ (pradėtas 2013 metais). Ji fotografuoja užtvankas ir trobeles, kurias bebrai konstruoja prieš žmonių valią, o pastarieji ardo bebrų darbus. Mėgindama pažvelgti iš kitos rūšies perspektyvos, menininkė kvestionuoja tradicinę gamtos ir kultūros priešpriešą, pretenzijas kurti ir kontroliuoti kraštovaizdį ir nepripažinimą, kad gyvūnai gali būti subjektai. Ji praktikuoja tai, ką Timothy Mortonas apibrėžė kaip „ekologinę mintį“, ir atranda kultūrinių-gamtinių ekosistemų susietumą, kurį analizavo Bruno Latouras. Neužbaigdama projekto Maknytė tarsi siekia „pasilikti“ ištęstoje kasdienybėje: ji dokumentuoja tai, kas, regis, išgyveno katastrofą, siekia, kad laikas neišsispręstų tarsi gyvendama Giorgio Agambeno mesianistiniame laike, „kurio prireikia, norint užbaigti laiką“. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Bendradarbiavimas su gyvūnais; Ekologinė mintis; Gamta versus kultūra; Gyvūnas kaip kūrėjas; Kraštovaizdis; Neišsisprendimo (mesianistinis) laikas; Animal as creator; Animals; Cooperation with; Cooperation with animals; Ecological thinking; Indecisive (messianic) time; Landscape; Nature versus culture.

ENThe 6th mass extinction of many species of wild animals that has already started prompts artists to take on a partisan approach in order to change people’s minds, because those in power are too indebted to the fossil fuel industry to stop the climate change. One of such partisans is the Lithuanian artist Aurelija Maknytė who explores the lives of beavers in marshes, rivers and melioration ditches for her on-going project The Landscape Partisan: Castor Fiber (started in 2013). She photographs the dams and lodges that beavers construct against the will of humans that keep destroying their work. By trying to access the point of view of other species unpolluted by human perception, the artist questions the traditional distinction between culture and nature, the ownership of landscape and the apparent lack of subjectivity in animals. She practices what Timothy Morton has defined as an ecological thinking and discovers the interconnectedness of cultural-natural ecosystems in the spirit of Bruno Latour. Since her project is never finished, Maknytė attempts to remain in the prolonged everyday documenting what appears to have survived the catastrophe, seeks to keep time in its indecisive state, while living into Giorgio Agamben’s messianic time, “the time it takes us to bring time to an end”. [From the publication]

• Filosofija / Philosophy
• Menotyra / Arts