Antropoceno estetika: tarp anestezės ir aesthesis

LTStraipsnyje aptariamos dvi šiandienos teoriniame diskurse koegzistuojančios antropoceno estetikos prieigos, darant prielaidą, kad jos grindžiamos skirtingomis estetikos sampratomis. Pirmojoje prieigoje antropoceno estetika analizuojama remiantis vizualumo teoretikų T. J. Demos ir Nicholas’o Mirzoeff pozicija, kurioje atkreipiamas dėmesys į prieštaringą vizualiųjų medijų reikšmę konstruojant antropoceno įvaizdinimą. Šioje perspektyvoje estetika įgauna redukcinį pobūdį, suprantant ją kaip anestetizuojantį faktorių. Antrojoje prieigoje grįžtama prie estetikos sąsajos su aesthesis matmeniu, traktuojant ją ne estetizuojančiu požiūriu, bet kaip pamatinio lygmens percepciją. Šios prieigos skirtumas nuo pirmosios straipsnyje aiškinamas remiantis Maurizio Ferrario racionaliosios estetikos projektu. Trečiojoje dalyje nagrinėjama antropoceno estetikos kaip aesthesis koreliacija su menu ir meno galimybė reprezentuoti antropoceną. Šie aspektai analizuojami pasitelkus Timothy Mortono hiperobjekto sampratą ir lietuvių menininkių projekto „Saulė ir jūra (Marina)“ atvejį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Aesthesis; Anestetika; Antropocenas; Estetika; Hiperobjektas; Menas; Vizualumas; Aesthesis; Aesthetics; Anesthesia; Anthropocene; Art; Hyper-object; Hyperobject; Visuality.

ENThe article presents two approaches towards the aesthetics of Anthropocene in contemporary philosophy, which are based on different concepts of aesthetics itself. The first one is analyzed referring to the position of visual theorists T. J. Demos and Nicholas Mirzoeff, who focus on the controversial functioning of the visual media, through which the representation of the Anthropocene is usually constructed. This approach assumes the reductional character of aesthetics, seeing it as a form of anesthesia. The second approach towards the aesthetics of the Anthropocene returns to the link between aesthetics and a dimension of aesthesis, where the former is treated not as an anaesthetic, but as a fundamental perception. The difference between these positions is explained applying Maurizio Ferraris’ theoretical framework of rational aesthetics. The third part of the article analyzes the correlation between the aesthetics of the Anthropocene as aesthesis and the art. In this part, the article focuses on the potentiality of the art to represent the Anthropocene. These aspects are explained employing Timothy Morton’s concept of hyperobject and the example of the Lithuanian artistic project “Sun and Sea (Marina)”. [From the publication]

• Filosofija / Philosophy
• Menotyra / Arts