Geologinis laikas ir globali erdvė kaip antropoceno etikos (ne)galimybės sąlyga

LTStraipsnyje svarstoma, kas įvyksta, kai geomokslo terminas antropocenas įsiterpia į etinį diskursą. Teigiama, kad geologinio laiko skalės ir globalios erdvės pasirodymas etinėje savivokoje liudija išsiplėtusį mūsų atsakomybės lauką, tačiau sykiu ši atsakomybė tampa tokia pat efemeriška, kaip ir žmogaus pastanga įsivaizduoti daugiamilijoninę laiko atkarpą. Aptariant keletą išsikristalizavusių strategijų – technologinį-vadybinį ekologinių problemų sprendimą kuriant įvairius geoinžinerijos projektus ir jiems priešingas aplinkosaugines iniciatyvas, akcentuojančias bioįvairovės svarbą, – siekiama išsiaiškinti, ar jos sudaro sąlygas steigtis etiniam subjektui ir etiniam veiksmui. Gretinant Timothy Clarko ir Jacques’o Derrida pozicijas svarstoma, ar žmogiško „lokalaus“, „betarpiško“ veiksmo krizė, atsiradusi dėl įtampos tarp lokalios ir globalios perspektyvų ir neleidžianti aiškiai nuspręsti, koks veiksmas būtų tinkamesnis ekologinės katastrofos akivaizdoje, yra antropoceno etikos negalimybės, ar, priešingai, jos galimybės sąlyga. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Antropoceno etika; Erdvėlaikio skalės efektai; Globalumas; Lokalumas; Effects; Ethics in the Anthropocene; Temporal and spatial; Temporal and spatial effects; The global; The local.

ENThis article deals with the question what happens when the term “Anthropocene”, originating from geoscience, is incorporated into ethical discourse. The author argues that the appearance of geological time scales and global space in ethical self-perception testifies the extension of the field of our responsibility, but at the same time this responsibility becomes as ephemeral as the human effort to imagine a multimillion-time span. By discussing two strategies that have been crystallized – technological-managerial solutions to ecological problems implemented through the development of various geoengineering projects and environmental initiatives that emphasize the importance of biodiversity – the author seeks to determine whether they allow for the establishment of an ethical subject and ethical action. Comparing Timothy Clark’s and Jacques Derrida’s positions, the author discusses whether the crisis of human “local”, “immediate” action, resulting from the tension between local and global perspectives and precluding a clear decision on what would be more appropriate in the face of the ecological catastrophe, is a condition of impossibility of ethics in the Anthropocene or, quite the reverse, its possibility. [From the publication]