LTStraipsnyje svarstoma antropoceno samprata, kuri suvokiama kaip tam tikra, vizualiniu režimu veikianti, „antropologinė mašina“. Giorgio Agambenas pabrėžė, jog „antropologinė mašina“ visuomet yra ir optinė mašina, padedanti įtvirtinti vizualumą kaip esminį galios režimo elementą. Panašiai mąsto ir Nicholas Mirzoeff, antropoceno vizualizavimą apibrėžiantis kaip tokią technologiją, kuri visuomet yra hierarchinė ir autokratiška, padedanti išsaugoti to, kuris vizualizuoja, galią. Mirzoeff teigia, jog antropoceno vizualizavimo kuriami galios efektai gali būti atsveriami pasiūlant alternatyvų vizualumą, strategiją, kuria atsisakoma vizualumo tam, kad būtų pasiekta politinė lygybė. Šiame straipsnyje mėginsiu parodyti, jog ši strategija nėra sėkminga: norint išvengti antropoceno vizualizavimo kuriamų galios efektų, reikėtų ne atsisakyti vizualumo, bet jį apversti arba nukreipti kita kryptimi. Tokiu atveju ne pakeistume estetinį režimą politiniu, bet, priešingai, antropoceno estetiką pakeistume kitokios rūšies estetika, į savo lauką įtraukiančia nežmogišką ar ne-visai-žmogišką žvilgsnį. Antropoceno vizualizavimas remiasi neišsakyta prielaida, kad vieta, iš kurios reprezentuojama, visuomet išliks nepaliesta, tuo tarpu post-antropoceninis vizualizavimas rodytų, jog pašalinimo ir pajungimo mechanizmai veikia ne tik specifinėje vietoje ir laike, bet gali būti lengvai perkeliami į kitas vietas ir laikus, todėl praktiškai bet kuri gyva būtybė potencialiai gali tapti „nuoga gyvybe“. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Alternatyvus vizualumas; Antropoceno vizualizavimas; Antropologinė mašina; Apverstas vizualumas; Biopolitika; Nuoga gyvybė; Anthropocene visuality; Anthropological machine; Bare life; Biopolitics; Countervisuality; Reversed visuality.
ENThe article discusses the notion of the Anthropocene as a kind of anthropological machine, closely related to the regime of visuality. Giorgio Agamben points out that the anthropological machine is always an optical machine, which helps to induce visibility as an essential element of power. Similarly, Nicholas Mirzoeff discusses Anthropocene visuality as a technique that is always hierarchical and autocratic, helping to maintain the visualizer’s material power. Mirzoeff suggests that the biopolitical effects of visuality can be confronted by “countervisuality”, a strategy that abandons visuality in order to achieve political equality. However, in this article I will argue that Anthropocene visuality should not be abandoned but rather reversed or redirected. In this regard, reversed visuality would mean not the replacement of the aesthetic with the political, but, on the contrary, the replacement of anthropocentric aesthetics with a different kind of aesthetics, which includes a non-human or not-quite-human gaze. If Anthropocene visuality silently presumes that the place from which it represents will remain forever intact, then post-Anthropocene visuality demonstrates that the mechanisms of exclusion and subjection are easily interchangeable and that every living being can potentially become “bare life”. [From the publication]