Šiukšlių fenomenologija antropoceno epochoje

LTStraipsnyje siekiama fenomenologiniu požiūriu aprašyti šiukšlių fenomeną. Yra fiksuojama, kad pačioje fenomenologinėje tradicijoje šiukšlės sulaukia mažai dėmesio, tad tai yra gana nauja fenomenologinių tyrimų tema. Taip pat fiksuojama, kad šiukšlės antropoceno epochoje tampa daugiaplotmiu fenomenu, keliančiu filosofinei refleksijai užduotį išsiaiškinti jo prasmės matmenis. Straipsnyje šiukšlės nagrinėjamos trimis matmenimis: kaip paprastas fenomenas, kaip pamatinis fenomenas ir kaip savivokos kategorija. Pirmoje dalyje šiukšlės nagrinėjamos kaip paprastas fenomenas naudojantis Martino Heideggerio pasiūlyta reikmenų parankumo samprata. Fiksuojama, kad sąmonės ir prasmės struktūros požiūriu šiukšlės yra dvejopos. Viena, šiukšlės yra ribinis sąmonės fenomenas – tai, kas išnyksta iš dėmesio lauko, kita – jos yra sutinkamos kaip šiukšlės, kaip tvarką trikdantys daiktai, pasireiškiantys pakojiškumu, nediferencijuotu kiekiu, medžiagiškumu, rezistentiškumu ir akumuliatyvumu. Fiksuojama, kad pastarasis dalykas antropoceno epochoje pasidaro ypač reikšmingas, o tai sudaro sąlygas šiukšlėms virsti pamatiniu fenomenu.Pamatinio fenomeno samprata perimama iš Eugeno Finko filosofinės antropologijos, kur aprašomi 5 pamatiniai fenomenai, sudarantys žmogiškos egzistencijos esmę – mirtis, darbas, valdžia, meilė ir žaidimas. Šie pamatiniai fenomenai yra ne tik tai, kas reiškiasi, bet ir tai, kas formuoja interpretacinį horizontą ir sudaro žmogiškojo gyvenimo terpių prasminius laukus. Šiuo pagrindu Zero Waste judėjimas nagrinėjamas kaip pavyzdys naujo sąmonės tipo, viską interpretuojančio šiukšlių kaip pamatinio fenomeno požiūriu. Trečioje dalyje šiukšlės aptariamos kaip žmogiškosios savivokos kategorija. Aiškinamasi antropoceno samprata bei žmonijos kaip rūšies ir geologinės jėgos sampratos prielaidos. Išryškinama, kaip žmonija antropoceno epochoje save supranta per nekontroliuojamas pasekmes, o šiukšlės čia funkcionuoja kaip žmoniją konstituojantis pėdsakas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Antropocenas; Atliekos; Ekofenomenologija; Pamatinis fenomenas; Šiukšlės; Anthropocene; Eco-phenomenology; Fundamental phenomenon; Trash; Waste.

ENThis article aims to give a phenomenological description of the phenomenon of trash. It argues that in the phenomenological tradition thrash as a phenomenon has not been scrutinized for a long time. Yet it could be stated that in the Anthropocene epoch trash has become a multidimensional phenomenon: a simple phenomenon, a fundamental phenomenon, and, ultimately, a category of self-awareness. In the first part, the phenomenon of trash is described in relation to Heidegger’s notions of equipment and ready-to-hand. The author of the article states that trash is a two-fold phenomenon in terms of the structure of consciousness and meaning. On the one hand, trash is a liminal phenomenon that disappears from the field of attention. On the other hand, it is encountered as trash, as a disturbing thing, which gets in one’s way; as an indifferent mass, and also as a resistant and accumulative material. The latter seems significant in the Anthropocene epoch, which allows us to state that trash has become a fundamental phenomenon: the notion taken from Eugen Fink’s philosophical anthropology. There are five fundamental phenomena described: death, work, ruling, love, and play.These fundamental phenomena are not simple phenomena, as they create the horizon of interpretation and constitute the mediums of human life. The author analyses the example of a Zero Waste movement, which interprets everything from the perspective of trash as a fundamental phenomenon. In the third part, trash is discussed as the category of self-awareness. There, the notion of the Anthropocene and its implications are discussed. The author notices that in the Anthropocene human beings understand themselves through unintended consequences. Here, trash plays a significant role, as it has become the trace on the surface of the Earth – the trace that constitutes the new “essence” of the human being as a polluting yet responsible causer. [From the publication]