1569 m. Liublino unija: daugelio tautų bendras kūrinys

LTPrieš 450 metų sudaryta Liublino unija - tai esminis posūkis Lenkijos ir Lietuvos santykiuose ir vienas svarbiausių įvykių Europos istorijoje. Tačiau ją reikėtų vertinti kaip ilgalaikį procesą, prasidėjusį dar XV a. pabaigoje, Vladislovui Jogailai tapus Lenkijos karaliumi. Daugiau negu prieš 180 metų, praėjusių nuo jo krikšto ir vainikavimo iki Liublino seimo 1569 m., Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykiai klostėsi įvairiai. XVI a. tiek Lenkijos, tiek Lietuvos ir Rusios bajorai palaipsniui suvokė, kad būtina stiprinti tarpusavio ryšį. Tokiam suvokimui įtakos turėjo ne tik abiejų valstybių vidaus pokyčiai, bet ir politinė situacija Vidurio ir Rytų Europoje. Keliasdešimt metų brendo sprendimas sudaryti uniją ir galiausiai buvo priimti teisės aktai, kuriuos 1569 m. Liublino seime aprobavo abiejų visuomenių atstovai. Liublino unija į vieną Respubliką tvirtai sujungė daugiatautę visuomenę, išaugusią iš skirtingų kultūrinių tradicijų. Todėl nebus perdėta apie uniją rašyti kaip apie fenomeną. [...] Pawelas Krasas apžvelgė Lenkijos ir Lietuvos santykius viduramžiais, pradedant nuo Krėvos sutarties (1385 m.), kurios pagrindu buvo sudaryta Lietuvos kunigaikščio Jogailos ir Lenkijos karalienės Jadvygos iš Anžu dinastijos santuoka. O Andrzejus Rachuba aprašė įvykius prieš Liublino seimą, jo metu vykusias derybas ir apžvelgė unijos, kuri galutinai aprobuota 1569 m. birželio 28 d., o priesaika patvirtinta liepos 1 d., nuostatus. Jis įvertino ir unijos nuostatų įgyvendinimo eigą, o savo svarstymus baigė Abiejų Tautų Respublikos egzistavimo pabaiga. Be to, autorius aptarė unijos vaizdavimą XIX ir XX a. istoriografijoje ir tai, kaip į jos pasekmes žiūrima Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje.Lietuvos požiūrį į Liubline išsiderėtą Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjungą pristatė Jūratė Kiaupienė. Tekstų autoriai atskleidė, kokią naudą davė Lenkijos ir Lietuvos ryšio sustiprinimas. Jie nevengė sunkių, o kartais ir skaudžių klausimų, nes juk ilgaamžėje unijos istorijoje netrūko krizių ir konfliktų. Tai prisimenant verta perskaityti beveik prieš 100 metų parašytus garsaus istoriko Władysławo Konopczyńskio žodžius "Naujųjų amžių Lenkijos istorijoje" ("Dzieje Polski nowożytnej"): "Istorijoje nėra buvę didelių permainų, po kurių nebūtų kilusi bent laikina reakcija, ir nedaug buvo tokių, kurios nebūtų turėjusios neigiamo šalutinio poveikio". Šiuos žodžius rašydamas ir minty turėdamas Liublino uniją pridūrė, kad "ji bus tvariausia iš visų naujųjų amžių sąjungų Europos žemyno valstybėse, nepasiduos niekieno priespaudai nei išnaudojimui, nes į jos pamatus paklota meilė išliks iki Jogailaičių valstybės karsto lentos (1795)". Į Liublino unijos tvarumą atkreipė dėmesį ir šiuolaikiniai istorikai, pavyzdžiui, Robertas Frostas. Savo "Oksfordo Lenkijos ir Lietuvos unijos istorijos" pirmame tome jis pabrėžė, kad nors Lenkiją ir Lietuvą "sujungė bendri tikslai, o materialinė ir asmeninė nauda turėjo didelę įtaką derinant ir formuojant šią uniją, vis dėlto galutinai pavyko ją įgyvendinti dėl idėjos, kuri nebuvo valstybių ar karalysčių sąjunga, bet broliška tautų sąjunga, valstybinių bendruomenių sąjunga". Belieka pridurti, kad Analizavus derybas Liublino seime susikūrė vienas didžiausių ir stipriausių valstybinių organizmų XVI a. Europoje. [...]. [Iš Pratarmės]Reikšminiai žodžiai: Istorija; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); 16 amžius; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Unijos; History; The Lithuanian Grand Duchy; Lithuanian XVI c. history; Unions.