Lietuvos istorija: istorikų koncepcijos versus visuomenėje

LTPo komunizmo žlugimo visose pokomunistinėse šalyse atgimė didieji naratyvai arba nacionalistinės paradigmos, kurių reikia ieškoti istoriografijose. Tiesa, liberalios pakraipos nacionalizmas, mano nuomone, ir toliau egzistuos šalia liberalaus, socialistinio ar krikščioniško istorijos matymo. Bet reikia konstatuoti, kad tradicinis nacionalizmas (dažnai vadinamas etnonacionalizmu), atsiradęs XIX a., yra labai direktyvinis ir atsiribojęs nuo realijų, atsiradusių amžiumi ar net dviem vėliau, nėra atviras istorijos, mokslo tyrimams, kurie rodo, kaip senosios paradigmos yra priklausomos nuo XIX a. mokslo ar net paramokslinių koncepcijų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad toks nacionalizmas dažnai yra toli nuo naujų mokslo duomenų, beprasmis ir nenaudingas politiškai (kalbant apie santykius su kaimynais ir tautinėmis mažumomis), ir neestetiškas. Taip mąstydamas ir atradau sau, kad visa lietuvių istoriografija tebėra priklausoma nuo Jono Basanavičiaus (1912), Maironio (1906) ir Adolfo Šapokos redaguotos Lietuvos istorijos (1936) koncepcijų. Jų koncepcijas ir vadinu Didžiaisiais naratyvais, o tam tikrais aspektais - net vientisu Didžiuoju naratyvu. Taigi ir šiandien Lietuvoje atgimė, o tiksliau, niekur nebuvo dingęs tebedominuojantis „lietuvybės“ modelis, pagal kurį Lietuvos nelaimių ir nuosmukio šaltinis yra kaimyninės tautos - „susiedai“ (visų pirma lenkai). Toks modelis, gimęs XIX a., yra istoriškai suprantamas, nes buvo reikalingas atgimstančiam ir savo kultūros identitetą įtvirtinti siekusiam lietuvių kultūriniam elitui. Šio modelio funkcionavimas buvo suprantamas XX a. pirmoje pusėje Lietuvos Respublikos laikais. Jis buvo prasmingas ir net herojiškas komunizmo epochoje - turime galvoje A. Šapokos „Istorijos“ persekiojimą, organizuotą KGB. [Iš teksto, p. 65]Reikšminiai žodžiai: Tautinė tapatybė; Istoriografija; Istorijos naratyvas; Historiography.