Metadiscursive questions as a parental strategy of communicating with children

LTStraipsnyje, atlikus ilgalaikio stebėjimo metodu sukauptų lietuvės mergaitės ir tėvų pokalbių analizę, nagrinėjama, kokiomis kalbinėmis priemonėmis tėvai sprendžia komunikacinius nesklandumus – kaip jie reaguoja į neišgirstus ar nesuprantamus vaiko pasakymus. Tipiškiausia tėvų reakcija į neaiškius vaiko pasakymus yra klausimai, parodantys vaikui, kad jo pasakymas buvo nesuprastas. Šiuos klausimus galima skirti į patikslinimo ir pasitikrinimo. Patikslinimo klausimai dažniau vartojami visą tiriamąjį laikotarpį (1;8–2;8); juos galima skirti į keletą grupių priklausomai nuo to, kokiu žodžiu sakinys pradedamas (kas, ką, kaip ir t. t.). Visą tiriamąjį laikotarpį dominuoja vienažodis klausimas Ką? Pasitikrinimo klausimai vartojami tada, kai tėvai mano, kad suprato vaiko pasakymą, tačiau nori įsitikinti, ar tikrai suprato jį teisingai. Dažniausiai tai yra klausiamąja intonacija pakartotas vaiko pasakymas ar jo dalis. Šioje grupėje tiriamojo laikotarpio pradžioje dominuoja pakartotas vaiko pasakymas, vėliau padažnėja modifikuoti vaiko pasakymų pakartojimai. Kalbėdami su mažu vaikui, tėvai dažniau vartoja abstrakčius klausimus (Ką? Kaip?), nors jie vaikui turėtų būti sunkiau suvokiami, o vėlesniu laikotarpiu tėvų klausimai tampa vis konkretesni (pvz., Ką tokį užrišti? ir pan.). Tai patvirtina kalbinio tėvų elgesio priklausomybę nuo vaiko kalbinės kompetencijos. Ankstyvuoju laikotarpiu, kai dėl neaiškios vaiko tarties sunku suprasti visą jo pasakymą, dažniausiai vartojamas abstraktus klausimas Ką? ir tikimasi, kad vaikas suvoks, jog jo prašoma pakartoti pasakymą. Vėliau tėvai dažniausiai supranta bent dalį vaiko pasakymo ir vartoja konkrečius klausimus tikėdamiesi, kad vaikas pakartos nesuprastąją pasakymo dalį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vaikiškoji kalba; Metadiskurso reguliuojamieji klausimai; Paaiškinamieji klausimai; Komunikacija; Klausimas; Children's language; Metadiskursive regulative questions; Questions of clarifications; Communication; Question.

ENFollowing analysis of dialogues between a Lithuanian girl and parents collected by long-term observation method, the article analyses types of lingual tools used by parents to resolve communication hurdles, and reaction to unheard or incomprehensible utterance. The most typical reaction to incomprehensible utterance—questions indicating to the child that she wasn’t understood. These questions are mainly related to specification and confirmation. Specification questions are used during the entire study period (1;8–2;8); they can be divided into several groups depending on the initial word (who, whom, how, etc.). One word question “What?” prevails. Confirmation questions are used when parents think they understood their child but would like to make sure they understood her correctly. Mostly they repeat child’s utterance in a form of a question. In this group, repetition of child’s utterance prevails at the beginning of the study, and later—modified repetition of child’s utterance becomes more frequent. Parents usually use abstract although more difficult questions (what? how?) when talking to a child; later questions become more precise (To tie what? etc.). This confirms lingual behaviour dependence of parents on lingual competence of a child. During early stages, when it is hard to understand the entire utterance due to poor pronunciation, abstract What? is used, hoping the child would understand it as a request to repeat the utterance. Later, parents usually understand a part of the utterance and formulate specific questions hoping the child would repeat the questionable part.