Intencija ir pėdsakas

LTSkirtinguose gyvenamojo pasaulio pėdsakuose kaip intencionalumas pasirodo žaismas. Metaforiškai jį būtų galima pavadinti dimensiniu žaismu, visada atveriančiu transcendentalinę sąmonę ir intencijų genezę, atsekamą gyvenamųjų pasaulių pasirinktose tikrovėse, sudarančiose transcendentalinių dimensijų pėdsakus ir jų atvėrimo transcendentalinės galimybės žaismą. Koks būtų suvokimas, jei tokį žaismą pasiektume be jokių dimensijų? Nebeliktų nei pastovumo, nei kismo, nei laiko, nei amžinybės, nei praeities-dabartiesateities, nei čia, nei ten – viskas būtų kartu – visada ir visur. Toks suvokimas pradingtų be atminties, be jokios tapatybės ir vardo. Tai suprantama, nes pasyvioje genezėje, pirmapradžio suvokimo akiratyje, dar nėra nei egologinio įgyvendinimo, nei kitų gyvenamųjų pasaulių, nei tokių paties žmogaus sukurtų tapatybių, kaip karalius, artojas, popiežius ar banditas.Fenomenai nepasirodo kaip kokio nors subjektyvumo padarinys – jie yra tiesiog gyvenami ir atsiveria kaip duotys. Maža to, pasyvioji sintezė kaip pastovumo ar tėkmės pėdsakas, aktyviai įgyvendinantis bet kokius fenomenus, taip pat dar nepateikia savęs kaip egologinės ir ką nors apskritai reiškiančios veiklos: ji fenomenus taip pat atveria kaip duotus ir visa, kas duota, yra duota absoliučiai kaip tai, kas yra. Kitaip tariant, nepasirodžius kokiai nors egologinei būtybei, lieka vien tik atvertis „pasyviai“ įsitraukti į bet ką, kas pasirodo. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Fenomenologija; Intencionalumas; Metafizinė intencija; Dimensijų žaismas; Pėdsakas; Phenomenology; Intentionality; Metaphysical intention; Dimensional play; Trace.

ENDifferent traces of the living world, reveal the intentionality that we can call the play. Metaphorically, it could be even called a dimensional play, which always opens the transcendental consciousness and the genesis of intentions, found in the realities chosen by the living worlds, which form the traces of transcendental dimensions and the play of transcendental ability that opens them. What would be the perception if we could conceive such a game without any dimensions? We would lose not only permanence and change, but also, time and eternity, past, present and future, here and there. Everything would be together – always and everywhere. Such perception would go away without memory, without any identity and name. This is clear, since in passive genesis, in the primordial sense of the mind, there is not yet any egological implementation, nor other living world, nor the man-made identities such as the king, the ploughman, the pope or the bandit.Phenomena does not appear as a consequence of any subjectivity – they are just experienced, they reveal themselves as present. Moreover, passive synthesis as a trace of permanence or change, actively implementing any phenomena, also does not yet present itself as an egologic or generally speaking as meaningful activity: it also reveals phenomena as given, and all that is given is given in absolute terms, what is present. In other words, in the absence of any egological being, the only thing remaining is the desire to "passively" engage in to anything that appears. [From the publication]