Su kokia kavalerija Lietuva pasitiko kryžiuočius XIII amžiuje?

LTStraipsnis skirtas lietuvių kavalerijos egzistavimo XIII a., jos tipo identifikavimo ir gebėjimo pasipriešinti sunkiajai Vakarų kavalerijai klausimams. Pirmiausia analizuojamas lietuviškoje istoriografijoje išryškėjusių skirtingų nuomonių, nuo kada lietuviai pradėjo kautis raiti – tik XIII–XIV a. sandūroje, XIII a. antroje pusėje ar gerokai iki kovų su kryžiuočiais pradžios – patikimumas. Prieinama prie išvados, jog yra pakankamai įrodymų, liudijančių trečiojo, į ankstyviausią datą orientuoto varianto naudai. Taip pat pritariama minčiai, grįstai detaliu lietuvių raitelių veikimo aprašymu šaltinyje, kad tai buvo lengvoji kavalerija. Antroje straipsnio dalyje atkreipiamas dėmesys į minėtosios kavalerijos taktikos savotiškumą, dėl kurio ji dažnai buvo painiojama su pėstininkais – nors ir turėdami galimybę kautis ant žirgų, lietuvių kariai mūšiui dažnai nulipdavo nuo jų. Maža to – kautynių pėsčiomis raiteliams veikti nepalankioje vietovėje, pavyzdžiui, miške, buvo specialiai siekiama norint įveikti kryžiuočių sunkiąją kavaleriją, kuri tokiu atveju negalėdavo pasinaudoti nė vienu iš savo pranašumų – nei dideliais karo žirgais, nei geresne šarvuote, nei glausta rikiuote, nei lancomis. Straipsnyje teigiama, kad šitoks kovos būdas leidžia tiksliau nustatyti lietuviškos lengvosios kavalerijos tipą, prilyginant ją gerai žinomiems Airijos hobelarams, tarnavusiems Anglijos kariuomenėje. Vokiečių ordino valdomoje Prūsijoje hobelarų atitikmuo buvo prūsų „laisvieji“. Ir vieni, ir kiti jodinėjo mažais vietinės kilmės žirgais, kaudavosi raiti arba pėsti ir naudojo svaidomąsias ietis.Baigiamojoje dalyje aptariamos tokio tipo lengvosios kavalerijos galimybės įveikti sunkiąją. Jų, straipsnio autoriaus nuomone, atsirasdavo tik pasitaikius progai – užklupus riterius pelkėje arba miške, sugebėjus pasislėpti už užtvaros arba dėl taktinės priešo klaidos. Likviduodama atsilikimą Lietuvos valstybė iki XV a. pradžios sukūrė sunkiąją kavaleriją. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Viduramžių karyba; 13 amžius; Lietuvių lengvoji kavalerija; Hobelarai; Medieval warfare; 13th century; Lithuanian light cavalry; Hobelars.

ENThis article is dedicated to investigating the problems regarding the existence of Lithuanian cavalry in the 13th century as well as the identification of its type and its ability to counter the heavy cavalry of the West. Firstly, we analyze the validity of different opinions about the date when Lithuanians began to fight on horseback that are revealed in our historiography – that this had happened on the junction of the 13th and 14th centuries, on the second half of the 13th century, or long before the beginning of the Baltic crusade. We come to a conclusion that there is enough evidence to support the third opinion, oriented at pre-crusader times. Furthermore, we agree with the idea, soundly based in the description of the source, that these forces were light cavalry. In the second part of our article, we address attention to the peculiarity of the tactics employed by the previously mention cavalry forces: even being able to fight on horseback, these units would get out of their saddles and because of that were often mistaken for infantry. Even more, they would intentionally seek out areas unfavorable for cavalry forces (forests, for example), fighting on foot in these environments, because in those places the enemy was not capable of using anything to their advantage: big war horses, better armor, a close battle order, or lances. The article suggests that this battle method lets us determine, with more precision, the type of Lithuanian light cavalry, equating it to the better-known Irish hobelars who had served in England’s army. In the Teutonic Order’s state in Prussia, the equivalent of hobelars were the native “free” Prussians. Both these types of units rode small horses, fought equally well on horseback as well as on foot, and used javelins. In the last part, we argue on the possibilities of such light cavalry overcoming its heavier counterparts.According to the author of this paper, such possibilities would arise only occasionally – when knights were trapped in swamps in the forests or did some sort of tactical mistake. Eliminating this backwardness, the Lithuanian state had begun using heavy cavalry forces by the early 15th century. [From the publication]

• Baltų karybos vėlyvajame geležies amžiuje (IX a.–XIII a. pr.) bruožai / Manvydas Vitkūnas. Karo archyvas. 2013, 28, p. 8-51, 397-401.
• Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V-VIII a.) bruožai / Manvydas Vitkūnas. Karo archyvas. 2012, 27, p. 6-47, 333-336.
• Durbės mūšio strategijos ir taktikos kontekstai / Darius Baronas. 1260-ieji: Durbės mūšio kontekstai. Telšiai: Druka, 2016. P. 25-36.
• Kada lietuviai pradėjo kautis raiti? / Manvydas Vitkūnas. Lituanistica. 2011, Nr. 1, p. 54-65.
• Kariaunos samprata Lietuvos istoriografijoje: nuo archeologijos iki istorijos / Ričardas Dediala. Acta historica universitatis Klaipedensis. 2018, t. 37, p. 145-171.
• Lietuvių karyba XIII a / Darius Baronas. Karo archyvas. 2000, 16, p. 4-47.
• Lietuvių karo meno XIII a. kontekstas ir karybos naujovės XIV a. antroje pusėje – XV a. pradžioje / Darius Baronas. Karo archyvas. 2019, 34, p. 7-29, 287.
• Mindaugo knyga : istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių / parengė ir į lietuvių kalbą išvertė Darius Antanavičius, Darius Baronas, Artūras Dubonis (atsakomasis redaktorius), Rimvydas Petrauskas. Vilnius : Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005. 422 p., 4 iliustr. lap.
• Raitelių atributai iš XIV a. pabaigos – XVI a. pradžios Jurgionių kapinyno / Manvydas Vitkūnas. Lituanistica. 2020, Nr. 4, p. 263-274.
• Vidurio Lietuva VIII-XII a / Mindaugas Bertašius. Kaunas : Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2002. 270 p.
• Žalgirio mūšis - tautų mūšis / Alfredas Bumblauskas, Ihar Marzaliuk, Boris Čerkas ; iš ukrainiečių kalbos vertė Vasil Kapkan. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011. 271 p.
• Žalgiris : neatsakyti klausimai / Alfredas Bumblauskas. Lietuvos istorijos studijos 2010, t. 26, p. 59-93.