Vytautas Kubilius: pašaukimo drama

LTStraipsnyje aptariamos sąlygos, kurios Vytautą Kubilių paskatino ankstyvojoje jaunystėje patikėti sovietine ideologija, geresnio ir teisingesnio pasaulio sukūrimo iliuzijomis. Atskleidžiama, kaip jo požiūris keitėsi vis giliau suvokiant autentiškos literatūros nesuderinamumą su socrealizmo varžtais, o sovietinės kultūros politikos – su tikraisiais nacionalinės kultūros poreikiais. Blaivėjimo procesą skatino ir bendrosios politikos veiksniai (Vengrijos revoliucija 1956 m., „Prahos pavasaris“ 1968 m.). Konfliktuose su valdžios institucijomis Kubilius iškilo kaip autoritetingiausias estetinio vertinimo arbitras, literatūros ir visuomenės moralinis autoritetas. Bet jo kūrybinę veiklą draskė skausmingi vidiniai konfliktai, kai rašymas „sau“ kirtosi su privalomais darbais Lietuvių kalbos ir literatūros institute, kuriame jis dirbo nuo studijų pabaigos ir kuriam jautėsi įsipareigojęs. Tik atkurtoji Nepriklausomybė leido išsivaduoti iš kankinusio dvilypumo. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Biografijos; Pašaukimas; Vytautas Kubilius; Biography; Calling.

ENThe article discusses the circumstances that lead Vytautas Kubilius in his early youth to trust Soviet ideology, with its illusions of the creation of a better and fairer world. It is revealed how his view changed over time as he began to comprehend more fully how real literature was incompatible with the shackles of “socrealism” (socialist realism), and how Soviet cultural policy was incompatible with the real needs of Lithuanian culture. His process of enlightenment was hastened along by political factors such as the Hungarian uprising in 1956 and the “Prague Spring” of 1968. In his conflicts with the Soviet authorities, Kubilius became the most authoritative arbiter of aesthetic value, a moral authority for literature and society. But in his creative work he was torn by inner conflicts, by the rift between his personal private writing and his work in the Lithuanian Language and Literature Institute, where he had worked since completing his university studies and to which he felt indebted. Only the advent of Lithuania’s independence was able to liberate him from this painful duality.