LTStraipsnyje supažindinama su jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės gimtinės vaizdinių tyrimu. Tiriamoji medžiaga – tyrimo, atlikto taikant perceptyviosios dialektologijos principus, duomenys. Analizė rodo, kad aktyviais tarminio kodo vartotojais save laiko Utenõs moksleiviai. Nuo šios raiškos linksta atsiriboti Kùpiškio jaunuoliai. Tarminio kodo vartosenos sričių (arba domenų) požiūriu tiriamųjų nuostatos yra panašios. Pieštiniai (mentaliniai) žemėlapiai atskleidžia, kad kalbinę gimtinę su tarmiškumo zonomis labiausiai linksta tapatinti Utenõs jaunuoliai. Kurdami aktualiąją distanciją su gretimos patarmės vietovėmis, Kùpiškio moksleiviai, matyt, atsiriboja nuo savos kalbinės raiškos. Apklaustų jaunuolių tarminio kodo vaizdiniuose tradicinės tarmės, arba NORMʼo, atstovą apibūdinantys požymiai yra ryškūs. Tarmiškai kalbantį žmogų su kaimu asocijuoja tiek Kùpiškio, tiek Utenõs tiriamieji. Didžiosios Kùpiškio moksleivių dalies požiūriu, tarminis kodas yra praeities, vyresniosios kartos kalbinė raiška. Pastariesiems dažniau nei Utenõs respondentams šis kodas neatsiejamas dar ir nuo pagarbos kalbai, kultūrai ir kraštui. Utenõs moksleivių žemėlapiuose brėžiamos kalbinės gimtinės varianto ribos beveik sutampa su XXI a. 2-ajame dešimtmetyje geolingvistų išskirto rytinio rytų aukštaičių regiolekto ribomis. Į šį kalbinį darinį labai panašus rekonstruotame Antano Baranausko tarmių skirstymo žemėlapyje rytiečių penktųjų, arba Zigmo Zinkevičiaus ir Alekso Girdenio tarmių klasifikacijos rytų aukštaičių kupiškėnų, ir juos supančių šeštųjų, arba uteniškių, arealas. Verbalizuotos ir vizualizuotos nuostatos atskleidžia jaunosios rytų aukštaičių kartos santykį su istoriniu objektyviuoju ne tik gimtųjų vietovių, bet ir visos rytinės lietuvių kalbos ploto dalies kalbiniu variantiškumu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Perceptyvioji dialektologija; Kalbinė gimtinė; Tradicinė tarmė; Rytų aukštaičiai; Mentalinis žemėlapis; Asociatas; Perceptual dialectology; Linguistic homeland; Traditional dialect; Eastern Aukštaitian subdialect; Mental map; Association.
ENThe article deals with the images of linguistic homeland of young people from locations within the area of the traditional Eastern Aukštaitian subdialects of Kupiškis and Utena. The material surveyed in the study consists of the data from the research study conducted under the principles of perceptual dialectology. The images of linguistic homeland embedded in the respondents’ consciousness are highlighted on the basis of the data from several tasks presented in the survey: discussion on the frequency of choice and the domains of usage of the dialectal code; exploration of the drawn (mental) maps of dialectal language areas, and analysis of the associations of a dialect speaker. The data analysis shows that the school students of Utena tend to identify themselves with dialectal expression more often. Kupiškis youth manifest a more pronounced trend of distancing themselves from their own linguistic code. This attitude, which is characteristic of the part of the young members of the language community, might have been the product of the (self-)esteem of their birthplace. A comparable set of results was obtained by arranging the material of the domains of usage of the dialectal code in a structured manner. Even though the students from both locations said they would speak a dialect everywhere and with all generations (which is to say, across all domains), it is the youth of Utena alone that tend to preserve their own linguistic variation. The typical linguistic expression of Kupiškis is considered to be an expression of the immediate environment, i.e. a separate domain.The drawn maps reveal that students from Utena are more inclined to identify their linguistic homeland with dialectal areas. By establishing an actual distance between themselves and the locations of the neighbouring subdialect, Panevėžys in particular, Kupiškis youth possibly dissociate themselves from their own linguistic expression. Both the subjects from Kupiškis and those from Utena tend to associate a person who speaks a dialect with rural areas. The subjects from Kupiškis tend to perceive a dialectal code as an expression of the older generation, i.e. the past. They find this expression an integral part of respect for language, culture, and land more often compared to the students from Utena. The borders of the variation of the linguistic homeland drawn on the maps of the respondents from Utena virtually coincide with the boundaries of the East Eastern Aukštaitian regiolect that geolinguists defined in the second decade of the twenty-first century. This linguistic formation is very similar to the area of the so called Fifth Eastern from the reconstructed map of dialects by Antanas Baranauskas or the Eastern Aukštaitians of Kupiškis under the classification of dialects by Zigmas Zinkevičius and Aleksas Girdenis and the surrounding area of the so called Sixth Eastern or the subdialect of Utena. The images of variation that emerge from the attitudes of the young language users virtually overlap with the historical objective linguistic variation both of their linguistic homeland and of the entire eastern part of the Lithuanian language area. [From the publication]